Homiletika – teologijos sritis, nagrinėjanti pamokslo (homilijos) esmę, tikslus, struktūrą ir pateikimo būdus. Šios disciplinos pagrindinis uždavinys – padėti skelbti Dievo žodį taip, kad jis pasiektų žmonių protą bei širdį. Dvasininkai ir pasauliečiai, kurie ruošiasi tarnauti pamokslo sakymo tarnystėje, šioje srityje susipažįsta su biblinės egzegezės pagrindais, retorikos metodais, pastoracine psichologija bei praktiniais dalykais, padedančiais geriau perteikti Evangelijos žinią bendruomenei.
Homiletikos ištakos siekia ankstyvąją Bažnyčią, kai apaštalai ir pirmieji Bažnyčios mokytojai (Bažnyčios Tėvai) skelbė Kristaus prisikėlimo naujieną, aiškindami Šventojo Rašto tekstus. Vėliau, susiformavus liturginei tradicijai, pamokslų (homilijų) sakymas tapo būtina bažnytinių apeigų dalimi. Taip iškilo poreikis kryptingai formuoti pamokslininkus, kad šie, ruošdami pamokslus, galėtų remtis ne tik asmenine įžvalga, bet ir teologijos, retorikos, psichologijos žiniomis.
Homiletikos pamatu laikomas mokymas, jog pamoksle privalo skambėti gyvas Dievo žodis, pritaikytas klausytojų gyvenimo kontekstui. Teologai pabrėžia, kad homiletika padeda atsakyti į tokius klausimus:
– Kaip teisingai interpretuoti Šventąjį Raštą?
– Kaip rasti sąlyčio tašką tarp biblinės ištraukos ir žmonių patirčių?
– Kaip pasitelkti vaizdingumą ar kitus išraiškos būdus, kad žinia būtų suprantama ir artima?
– Kaip išlaikyti ryšį tarp dvasinio prado ir kasdienio gyvenimo?
Dažnai homiletika akcentuoja meninį kalbėjimo ir istorijų pasakojimo aspektą, mat geroje homilijoje svarbu ne vien teisinga dogminė pozicija, bet ir gebėjimas giliai paveikti klausytojus, kad jie patys pajustų Dievo žodžio gyvybingumą. Pasitelkiamos Biblijos ištraukos, Bažnyčios Tėvų mintys, šiuolaikiniai gyvenimo pavyzdžiai, kurie padeda tikintiesiems susieti krikščioniškąją žinią su realybe.
Šiandien homiletika toliau plečiasi, mat per pamokslus (ar kitas skelbimo formas) bandoma atsakyti į žmonių dvasinius, moralinius klausimus, aktualias visuomenės problemas. Todėl šis mokslas tampa ne tik pamokslo sakymo technikos, bet ir pastoracinės sielovados dalimi: jautriai reaguojama į tai, kaip žmogus girdi, supranta ir priima Evangeliją.
Iš esmės homiletika tarnauja vienam tikslui – kad Dievo žodis taptų aiškiai girdimas ir suprantamas kiekvienam, atėjusiam išgirsti Evangelijos. Pamoksle atsiveria proga ne tik pristatyti mokymą, bet ir paliesti tikinčiojo širdį, kad jis galėtų stipriau išgyventi asmeninį santykį su Kristumi, o gauta žinia padėtų keistis bei augti dvasioje.