Kas yra haremas?

Haremai – paslaptinga ir dažnai romantizuota istorijos dalis, siejama su prabanga, galia ir uždaru moterų pasauliu. Tačiau tikroji haremų reikšmė ir paskirtis yra kur kas sudėtingesnė nei populiarūs stereotipai.

Žodis „harem“ kilęs iš arabų kalbos žodžio ḥarīm, kuris reiškia „uždrausta“ arba „šventa vieta“. Šaknis Ḥ-R-M arabų kalboje siejama su draudimu, šventumu ir apsauga. Pavyzdžiui, šventosios Mekos ir Medinos vietos vadinamos haremeyn-i sharifeyn („dvi šventosios šventovės“), o terminas haram reiškia tai, kas draudžiama pagal islamo teisę. Haremų kontekste ḥarīm nurodo atskirą namų dalį, skirtą moterims, vaikams ir kitiems šeimos nariams, kur pašaliniams vyrams įeiti draudžiama.

Europoje žodis „harem“ įgijo kitą atspalvį, dažnai siejamą su poligamija ir seksualine prabanga. XVII a. europiečių keliautojų ir dailininkų, tokių kaip Jeanas-Auguste-Dominique Ingres, darbai haremus vaizdavo kaip egzotiškas, dekadentiškas erdves, kupinas nuogų ar lengvai apsirengusių moterų, laukiančių valdovo malonės. Toks vaizdinys, vadinamas orientalizmu, iškraipė tikrąją haremų paskirtį, paversdamas juos seksualizuotu mitu.

Persų kalboje moterų kvartalai vadinami andarūn („vidinė dalis“), o Indijoje – zanāna (nuo persų žodžio zan – „moteris“). Šie terminai pabrėžia haremų kaip privačios, apsaugotos erdvės esmę.

Haremų tradicija siekia senovės Artimųjų Rytų civilizacijas, gerokai prieš islamo atsiradimą. Panašios moterų izoliacijos praktikos egzistavo Mesopotamijoje, Persijoje, Graikijoje ir Egipte. Pavyzdžiui, Achemenidų imperijoje (550–330 m. pr. Kr.) Persijoje elitinės moterys gyveno atskiruose kvartaluose, aptarnaujamos eunuchų. Bizantijos imperijoje ir Sasanidų Persijoje rūmų haremai buvo įprasti, kur valdovų žmonos, sugulovės ir tarnaitės gyveno atskirai nuo vyrų.

Islamo pasaulyje haremai įsitvirtino po VII a., kai musulmonų užkariautojai perėmė Bizantijos ir Sasanidų tradicijas. Pirmieji žinomi islamo valdovų haremai siejami su Abasidų kalifatu (750–1258 m.), valdžiusiu iš Bagdado. Abasidų rūmuose haremai buvo ne tik moterų gyvenamoji vieta, bet ir politikos arena, kur valdovų motinos ir žmonos darė įtaką sprendimams.

Nors pranašas Mahometas nepradėjo haremų tradicijos, jis skatino moterų kuklumą ir privatumą, kas atspindėta Korane. Šios idėjos padėjo formuoti haremų kultūrą islamo visuomenėse, ypač tarp elitų.

Haremas – tai uždara namų ar rūmų dalis, skirta moterims, vaikams ir kartais jauniems vyrams iki paauglystės. Musulmonų šeimose haremuose gyveno žmonos, nesusituokusios dukterys, motinos, tarnaitės ir, turtingesniuose namuose, sugulovės. Haremus saugojo eunuchai – kastruoti vyrai, dažnai vergai iš Afrikos ar Balkanų, kurie užtikrindavo, kad pašaliniai nevyrai neįeitų.

Haremuose vyko įvairios veiklos, kurios skyrėsi priklausomai nuo šeimos turto ir statuso:

• Kasdienis gyvenimas: Haremai buvo moterų buities ir vaikų auginimo centras. Moterys rūpinosi namų ūkiu, siuvinėjo, mokė vaikus ar užsiėmė kitais amatais. Turtingesniuose haremuose buvo turgūs, pirtys, mokyklos ir virtuvės.
• Politika ir įtaka: Rūmų haremuose, ypač Osmanų ar Mogolų imperijose, moterys, tokios kaip valdovo motina (valide sultan) ar pagrindinės žmonos (haseki), turėjo didelę įtaką. Jos tarpininkavo politiniuose reikaluose, valdė turtą ir netgi organizavo sąjungas per vedybas. Osmanų „Moterų sultonatas“ (1534–1683 m.) yra pavyzdys, kai haremo moterys, tokios kaip Hürrem Sultan, faktiškai valdė imperiją.
• Švietimas: Osmanų imperijos haremuose moterys ir eunuchai gaudavo išsilavinimą, panašų į vyrų rūmų tarnų. Po mokslų jos dažnai būdavo ištekinamos už provincijų valdytojų, taip stiprinant imperijos administraciją.
• Pramogos: Haremuose vykdavo muzikos, šokių ir poezijos vakarai. Moterys grojo instrumentais, dainavo ar rengė šventes, tačiau šios pramogos nebuvo vien seksualinio pobūdžio, kaip dažnai vaizduojama.

Vakarų kultūroje haremai dažnai siejami su orgijomis ir seksualine laisve, tačiau toks vaizdinys yra stipriai perdėtas. Haremų seksualinis aspektas egzistavo, bet buvo griežtai reguliuojamas:

• Seksualinės funkcijos: Turtingų vyrų, ypač valdovų, haremuose buvo sugulovių, dažnai vergų, kurios buvo skirtos seksualinei reprodukcijai. Osmanų imperijoje sugulovės paprastai pagimdydavo tik vieną sūnų, kad būtų išvengta paveldėjimo konfliktų. Seksualiniai santykiai buvo kontroliuojami haremo vadovės, dažnai valdovo motinos, kuri sprendė, kuri moteris pateks į valdovo lovą.
• Orgijų mitas: Idėja, kad haremuose vykdavo masinės orgijos, kyla iš europiečių fantazijų, o ne istorinių šaltinių. Osmanų ar Mogolų haremuose seksualiniai santykiai buvo ritualizuoti ir hierarchiniai, o ne chaotiški. Pavyzdžiui, sultonas negalėjo tiesiog įeiti į haremą ir rinktis moterų – tam reikėjo leidimo iš valide sultan. Kai kurie valdovai, tokie kaip Osmanų sultonas Ibrahimas Pamišėlis (1640–1648 m.), buvo kritikuojami už pernelyg didelį dėmesį haremo moterims, tačiau tai buvo išimtis, o ne taisyklė.
• Kitos paskirtys: Haremai buvo ne tik seksualinės erdvės, bet ir:
  • Politinės arenos: Moterys naudojo haremą kaip platformą įtakai, tarpininkaudamos tarp valdovo ir pareigūnų.
  • Ekonominės priebėgos: Haremuose buvo saugomas turtas, nes pašaliniai nedrįsdavo jų užpulti.
  • Socialinės struktūros: Haremai atspindėjo patriarchalinę visuomenę, kur moterų izoliacija simbolizavo šeimos garbę ir statusą.

Žymiausi haremai ir jų istorijos

1. Osmanų imperijos harem as (Topkapi rūmai, Stambulas):
   • Osmanų harem as buvo didžiausias ir įtakingiausias, ypač XVI–XVII a. Jame gyveno šimtai moterų, įskaitant sultono motiną, žmonas, suguloves, dukteris ir tarnaites. Haremą valdė valide sultan, o eunuchai, vadovaujami Kızlar Ağası („Mergaičių šeimininko“), užtikrindavo saugumą.
   • Istorija: Hürrem Sultan, Suleimano Didžiojo žmona, tapo pirmąja verge, legaliai ištekėjusia už sultono. Ji perkėlė haremą arčiau sultono apartamentų, sustiprindama savo įtaką. Kita žymi figūra – Kösem Sultan, kuri valdė haremą kaip regentė, bet buvo nužudyta dėl politinių intrigų.
   • Harem as buvo toks įtakingas, kad europiečiai manė, jog Osmanų imperija valdoma iš jo.
2. Mogolų imperijos zenana (Indija):
   • Mogolų valdovų, tokių kaip Akbaras, zenanoje gyveno tūkstančiai moterų, įskaitant žmonas, suguloves, motinas ir tarnaites. Zenaną saugojo moterys sargybinės (urdubegis), o administraciją valdė imperatoriaus žmonos.
   • Istorija: Imperatorius Jahangiras turėjo ne tik moterų zenaną, bet ir 1000 vyrų haremą, skirtą kitokiems poreikiams, kas rodo haremų įvairovę.
3. Kinijos imperatorių hougong:
   • Kinijos „harem as“, vadinamas hougong („užpakalinis rūmas“), buvo skirtas imperatoriaus sugulovėms, tarnaitėms ir eunuchams. 1421 m. Jonglės imperatorius turėjo 2800 sugulovių, demonstruodamas turtą ir galią.
   • Istorija: Haremai buvo hierarchiniai, o imperatoriaus motina dažnai kontroliavo sugulovių atranką, siekdama politinių tikslų.
4. Sigirijos karaliaus harem as (Šri Lanka):
   • V a. karalius Kashyapa turėjo 500 moterų haremą, kuris buvo laikomas garbės simboliu. Freskos, vaizduojančios moteris, išliko iki šiol.

Haremai buvo elitų privilegija – juos turėjo valdovai, didikai ir turtingi prekybininkai. Osmanų sultonai, Mogolų imperatoriai, Abasidų kalifai, Persijos šachai ir Kinijos imperatoriai naudojo haremus kaip galios ir prestižo simbolį. Paprastesnėse visuomenėse, pavyzdžiui, tarp vidurinių ar žemesnių klasių, haremai buvo mažesni, dažnai tik atskira namų dalis moterims.

Eunuchai buvo neatsiejama haremų dalis, ypač Osmanų ir Kinijos rūmuose. Jie ne tik saugojo haremą, bet ir tapo įtakingais politiniais veikėjais, nes galėjo judėti tarp vyrų ir moterų pasaulių.

Šventieji raštai tiesiogiai nekalba apie haremus kaip instituciją, tačiau islamo ir krikščionių tekstuose yra nuorodų į poligamiją, moterų kuklumą ir patriarchalinę tvarką, kurios formavo haremų kultūrą.

• Koranas:
  • Koranas leidžia vyrui turėti iki keturių žmonų, jei jis gali jas teisingai išlaikyti: „Jei bijote, kad negalėsite teisingai elgtis su našlaitėmis, veskite moteris, kurios jums patinka, dvi, tris ar keturias. Bet jei bijote, kad nebūsite teisingi, tuomet veskite tik vieną arba tą, kurią turite savo dešinėje rankoje.“ (Koranas, 4:3) Ši eilutė pateisino poligamiją, kuri buvo haremų pagrindas.
  • Kuklumo svarba pabrėžiama: „Sakyk tikinčiosioms, kad jos nuleistų savo žvilgsnius ir saugotų savo skaistumą.“ (Koranas, 24:31) Tai skatino moterų izoliaciją, kurią haremai įkūnijo.
• Biblija:
  • Senajame Testamente poligamija buvo įprasta tarp karalių. Pavyzdžiui, karalius Saliamonas turėjo „septynis šimtus žmonų, princesių, ir tris šimtus sugulovių“ (1 Karalių 11:3). Jo haremas buvo galios simbolis, bet taip pat kritikuojamas kaip nuodėmės šaltinis, nes svetimšalės žmonos atvedė jį prie stabmeldystės.
  • Estero knygoje aprašomas Persijos karaliaus Ahasvero haremas, kur moterys, tokios kaip Estera, buvo ruošiamos tapti karalienėmis: „Kiekviena mergina, kai ateidavo jos eilė eiti pas karalių Ahasverą, po dvylikos mėnesių pagal moterų taisykles…“ (Esteros 2:12–13).
• Kitos tradicijos:
  • Hinduizme šventasis tekstas Kama Sutra kodifikuoja seksualinius santykius ir malonumus, kurie galėjo būti praktikuojami valdovų haremuose, tačiau tai labiau praktinis, o ne religinis vadovas.

Haremai buvo kur kas daugiau nei seksualizuoti mitai, kuriuos sukūrė Vakarų kultūra. Jie buvo sudėtingos socialinės, politinės ir ekonominės struktūros, atspindinčios patriarchalinę visuomenę ir elitų galią. Nors haremuose egzistavo seksualinis aspektas, jų pagrindinė paskirtis buvo šeimos apsauga, politinė įtaka ir statuso demonstravimas. Osmanų, Mogolų ir Kinijos haremai paliko ryškų pėdsaką istorijoje, o jų atspindžiai šventuosiuose raštuose rodo, kaip religija formavo šią tradiciją. Haremų paslaptis ir toliau žavi, tačiau svarbu atskirti faktus nuo orientalistinių fantazijų.