Žodis „genezė“ kilęs iš graikų kalbos γένεσις (génesis), reiškiančio „kilmė“, „atsiradimas“ arba „pradžia“. Jis į šiuolaikines kalbas pateko per lotynų genesis, o pirminis graikiškas terminas buvo sudarytas iš šaknies gen- („gimti“, „atsirasti“).
Kasdienėje kalboje „genezė“ reiškia bet kokio reiškinio, daikto, idėjos ar įvykio kilmę ar atsiradimą. Tai gali būti taikoma tiek gamtos, tiek visuomenės, meno, mokslo ar religijos reiškiniams. Pavyzdžiui: „Miesto genezė“, „Revoliucijos genezė“, „Žmogaus sąmonės genezė“.
Vienas žymiausių vartojimų – Biblijos Pradžios knyga, kuri graikiškai vadinama Génesis. Tai pirmoji Senojo Testamento knyga, aprašanti pasaulio, žmonijos ir tautų kilmę. Krikščionių ir žydų tradicijose „Genezė“ tapo simboliniu visatos atsiradimo pasakojimu.
Žodis jau buvo vartojamas Antikos laikų filosofijoje. Pavyzdžiui, Aristotelis kalbėjo apie daiktų „genezę“ kaip apie jų tapsmą ir transformaciją. Viduramžiais scholastai šį žodį vartojo teologiniuose ir filosofiniuose tekstuose. Vėliau jis paplito ir gamtos moksluose (pvz., „žvaigždžių genezė“, „gyvybės genezė“).
Pavyzdžiai
Psichologijoje: „Sapnų genezė“.
Istorijoje: „Pramoninės revoliucijos genezė“.
Literatūroje: „Romano siužeto genezė“.
Kartais žodis „genezė“ vartojamas meninėse ar metaforinėse frazėse, pavyzdžiui, britų roko grupė Genesis pasirinko šį pavadinimą, norėdami pabrėžti savo muzikos naujumą ir kūrybos pradžią.