Galvos nukirtimas (lot. decapitatio) buvo viena seniausių ir labiausiai paplitusių mirties bausmių formų senovėje. Šis būdas buvo laikomas:
- greitu ir (teoriškai) mažiau skausmingu,
- garbingesniu nei, pavyzdžiui, nukryžiavimas ar deginimas,
- dažnai taikomu aukštos kilmės žmonėms, kariams ar bajorams.
Kaip tai buvo daroma?
- Romos imperijoje galvą kirsdavo kalaviju.
- Viduramžių Europoje galva būdavo nukertama kardu arba kirviu, vėliau – giljotina (prancūzų revoliucijos metu).
- Islamo šalyse ar Mongolijoje – taip pat naudoti kardai, tačiau ceremonijos pobūdis dažnai priklausė nuo kultūrinių ypatybių.
Priežastys:
- Baudžiant už išdavystę, ereziją, šventvagystę ar pasipriešinimą valdžiai.
- Atgrasyti kitus, demonstruojant viešą egzekuciją.
- Kankinių atveju – bausmė už tikėjimą, kaip ir Brunono atveju.
2. Pavyzdžiai
Šv. Brunonas Bonifacijus (1009 m.) – nukirsdintas Lietuvos pasienyje už krikščionybės skelbimą.
- Šv. Paulius (apie 67 m.) – nukirsdintas Romoje, nes kaip Romos pilietis buvo „garbingai“ nubaustas, priešingai nei Petras, kuris buvo nukryžiuotas.
- Prancūzijos karalienė Marija Antuanetė (1793 m.) – nukirsdinta giljotina per Prancūzijos revoliuciją.
- Anglijos karalius Karolis I (1649 m.) – nukirsdintas per politinį perversmą.
Nukirtimas turėjo ne tik teisinę, bet ir simbolinę prasmę – tai buvo valdžios žlugimo, nusižeminimo ar kankinystės ženklas.
3. Religinis požiūris
Krikščionybėje nukirtimas galvai dažnai reiškė kankinystę – t. y. sąmoningą auką už tikėjimą. Tokie žmonės laikomi šventaisiais, nes jie paaukojo gyvybę neatsisakydami Kristaus.
Simboliškai:
- Galva – proto, valios, tikėjimo centras.
- Jos nukirtimas gali būti suvokiamas kaip bandymas sunaikinti žmogaus dvasinę tapatybę, tačiau kankinystės kontekste tai neturi galios – siela lieka ištikima Dievui, net jei kūnas sunaikinamas.
Religiniuose tekstuose kankinystė laikoma aukščiausia tikėjimo išraiška – „kas neteks gyvybės dėl manęs, tas ją atras“ (Mt 10,39).
4. Ar žmogus be galvos gali tikėti?
Griežtai fiziologiškai – ne, nes sąmonė, protas ir tikėjimo aktas kyla iš smegenų, esančių galvoje. Tačiau religiniu-poetiniu ir teologiniu požiūriu tai įgauna gilesnę prasmę:
- Kai žmogus sąmoningai pasirenka mirtį dėl tikėjimo, tikėjimo aktas įvyksta prieš galvos nukirtimą.
- Kankinystė yra valios ir dvasios išraiška, ne tik biologinis procesas.
- Todėl teologiškai teigiama, kad tikėjimas išlieka, net jei kūnas (ar galva) sunaikinami.
Kai kurie viduramžių šventųjų pasakojimai (vadinamosios cefaloforinės legendos) net pasakoja apie šventuosius, kurie po nukirsdinimo pakelia savo galvą ir dar žengia kelis žingsnius – tai simbolinis vaizdavimas, kad dvasia yra stipresnė už kūną, o tikėjimas – nesunaikinamas.