Gailestingumo seserys (Sisters of Mercy, lot. Sorores Misericordiae) – tai Romos katalikų moterų vienuolių kongregacija, įkurta 1831 m. Dubline, Airijoje, Catherine McAuley. Šios seserys pasižymi tarnyste vargšams, ligoniams ir neįgaliesiems, ypač pabrėždamos moterų ir vaikų švietimą bei apsaugą. Jų gyvenimas yra maldos, bendruomeninio gyvenimo ir gailestingumo darbų derinys, įkvėptas Jėzaus mokymo ir steigėjos vizijos.
Gailestingumo seserys yra tarptautinė religinė bendruomenė, priklausanti Romos katalikų bažnyčiai, įkurta siekiant atlikti gailestingumo darbus – tiek dvasinius, tiek kūniškus. Jų misija remiasi Evangelijos kvietimu tarnauti „mažiausiems“ (Mato 25:40) ir steigėjos Catherine McAuley vizija, kuri pabrėžė švietimą, sveikatos priežiūrą ir socialinį teisingumą. 2019 m. kongregacijoje buvo apie 6200 seserų visame pasaulyje, suskirstytų į nepriklausomas bendruomenes, veikiančias daugiau nei 30 šalių.
Seserys duoda keturis įžadus: skurdo, skaistumo, klusnumo ir tarnystės vargšams, ligoniams bei neįgaliesiems. Šis ketvirtasis įžadas – tarnystė – yra išskirtinis Gailestingumo seserų bruožas, pabrėžiantis jų įsipareigojimą aktyviai veiklai visuomenėje.
Pavadinimai kitomis kalbomis
Gailestingumo seserys įvairiose kalbose vadinamos pagal jų misiją ir Catherine McAuley paveldą:
- Anglų k.: Sisters of Mercy
- Lotynų k.: Sorores Misericordiae
- Prancūzų k.: Sœurs de la Miséricorde
- Ispanų k.: Hermanas de la Misericordia
- Vokiečių k.: Schwestern der Barmherzigkeit
- Italų k.: Suore della Misericordia
- Portugalų k.: Irmãs da Misericórdia
- Rusų k.: Сёстры Милосердия (Syostry Miloserdiya)
- Kinų k.: 慈悲修女會 (Cíbēi xiūnǚ huì)
Pavadinime visur atsispindi žodis „gailestingumas“ (mercy, miséricorde, misericordia), pabrėžiantis jų misijos esmę – užuojautą ir pagalbą kenčiantiems.
Gailestingumo seserų veikla sutelkta į penkias „kritines problemas“ (critical concerns), kuriomis jos vadovaujasi:
- Pagalba vargšams: Seserys steigia mokyklas, prieglaudas ir socialines programas vargšams, ypač moterims ir vaikams. Pavyzdžiui, jos įkūrė „Mercy Houses“, skirtas benamėms moterims ir jaunimui Dubline ir kitur.
- Sveikatos priežiūra: Seserys teikė slaugos paslaugas per choleros epidemijas XIX a. ir įkūrė ligonines, kurios veikia iki šiol, pvz., Mercy Health System JAV.
- Švietimas: Jos steigia mokyklas ir universitetus, tokius kaip Saint Xavier University Čikagoje, pabrėždamos moterų švietimą.
- Socialinis teisingumas: Seserys aktyviai lobuoja už teisingas imigracijos įstatymus, kovoja prieš rasizmą, smurtą prieš moteris ir žmogaus prekybą.
- Aplinkos apsauga: Jos remia vandens teises, kovoja prieš klimato kaitą ir skatina tvarią gyvenseną.
Seserys taip pat dirba kaip mokytojos, slaugytojos, kapelionės, socialinės darbuotojos ir bendruomenių organizatorės. Jų veikla apima tiesioginę pagalbą (pvz., benamių maitinimas) ir sisteminius pokyčius (pvz., įstatymų reforma).
Gailestingumo seserys kilo iš Catherine McAuley asmeninės patirties ir dvasinio pašaukimo. Gimusi 1778 m. Dubline, Catherine užaugo katalikiškoje šeimoje, tačiau po tėvo mirties patyrė skurdą. Gavusi paveldėjimą, ji nusprendė savo turtą skirti vargšams, įkurdama pirmąjį Gailestingumo namą (House of Mercy) 1827 m. Baggot gatvėje, Dubline, skirtą švietimui ir benamių prieglaudai.
Iš pradžių Catherine planavo sukurti pasauliečių moterų draugiją, tačiau Dublino arkivyskupo Danielio Murray patarimu 1831 m. įkūrė religinę kongregaciją, kad užtikrintų misijos tęstinumą. Jos motyvacija buvo įkvėpta Jėzaus mokymo apie gailestingumą (pvz., Lk 6:36: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas yra gailestingas“) ir noro sujungti kontempliatyvų gyvenimą su aktyvia tarnyste, kaip tai darė karmelitės ir gailestingumo seserys (Sisters of Charity).
Seserys tapo vienuolėmis, nes jautė Dievo pašaukimą tarnauti kenčiantiems, ypač tiems, kurie buvo visuomenės užmiršti. Jų sprendimą sustiprino XIX a. Airijos socialinės problemos – skurdas, ligos ir moterų išnaudojimas. Catherine rašė:
„Vargšams reikia pagalbos šiandien, ne kitą savaitę.“ (Familiar Instructions, p. 16)
Kaip gyvena Gailestingumo seserys?
Gailestingumo seserų gyvenimas yra maldos, bendruomenės ir tarnystės derinys:
- Maldos gyvenimas: Seserys kasdien dalyvauja Mišiose, meldžiasi Liturgines valandas ir praktikuoja asmenines maldas, kurios stiprina jų ryšį su Dievu. Jų spiritualumas remiasi Jėzaus gailestingumu ir Catherine McAuley mokymu, kad „malda ir tarnystė yra neatsiejami“.
- Bendruomeninis gyvenimas: Seserys gyvena vienuolynuose ar mažesnėse bendruomenėse, dalindamosi pareigomis ir palaikydamos viena kitą. Bendruomenė yra jų stiprybės šaltinis, kaip pabrėžė Catherine: „Gyvenimas bendruomenėje pagilina mūsų santykį su Dievu.“
- Tarnystė: Jų diena dažnai apima darbą mokyklose, ligoninėse ar socialinėse programose, derinamas su refleksija ir malda. Seserys siekia būti „vaikščiojančiomis seserimis“ (walking nuns), tarnaujančiomis už vienuolyno ribų, o ne uždarose bendruomenėse.
- Paprastumas: Jos gyvena pagal skurdo įžadą, atsisakydamos asmeninio turto, dėvėdamos paprastą aprangą (XIX a. – juoda suknelė, balta apykaklė ir vualis, dabar dažnai modernesnė apranga).
Jų gyvenimo ritmas atspindi šūkį ora et labora (melskis ir dirbk), sujungiantį kontempliaciją su veikla. Seserys taip pat dalyvauja visuomenės gyvenime, išlaikydamos ryšį su vietos bendruomenėmis.
Gailestingumo seserų tikslas – įgyvendinti Jėzaus gailestingumo misiją, kurią Catherine McAuley apibūdino kaip „atsaką į vargšų šauksmą“. Jos siekia:
- Teisingumo pasaulyje: Kovoja prieš neteisybę, skurdą ir nelygybę, siekdamos struktūrinių pokyčių visuomenėje.
- Dvasinio augimo: Stiprina savo ir kitų tikėjimą per maldą, švietimą ir tarnystę.
- Moterų įgalinimo: Pabrėžia moterų švietimą, sveikatą ir teises, kaip tai darė Catherine, kuri tikėjo, kad „joks gailestingumo darbas nėra naudingesnis visuomenei už moterų švietimą“.
- Tvarios ateities: Apsaugo aplinką ir remia bendruomenes, nukentėjusias nuo klimato kaitos.
Jų vizija – „teisingas pasaulis vargšams, ligoniams ir neišsilavinusiems“, įkvėptas Evangelijos ir Catherine McAuley dvasios.
Choleros epidemija ir seserų tarnystė
XIX a. Airijoje choleros epidemijų metu Gailestingumo seserys rizikavo savo gyvybėmis, slaugydamos ligonius namuose ir ligoninėse. Jų darbą gyrė vyskupai, o seserys pelnė „gailestingumo angelų“ vardą. Viena sesuo, Mary Clare Moore, 1839 m. vadovavo pirmajam Gailestingumo vienuolynui Anglijoje, Bermondsey, kur jos tarnystė ligoniams tapo legenda. Ši istorija rodo, kaip seserų drąsa ir atsidavimas gelbėjo gyvybes ir stiprino tikėjimą.
Susan Saurin byla
1869 m. sesuo Susan Saurin padavė savo vyresniąsias į teismą, kaltindama jas patyčiomis, uždarymu ir fiziniu smurtu. Byla, kurią ji pralaimėjo, atskleidė vidaus konfliktus ir iššūkius, su kuriais susidurdavo seserys, gyvenančios griežtoje hierarchijoje. Ši istorija primena, kad net šventoje bendruomenėje gali kilti žmogiškų nesutarimų, tačiau seserys stengiasi mokytis iš klaidų.
Ką kalba
- „Vargšams reikia pagalbos šiandien, ne kitą savaitę.“ – Catherine McAuley (Familiar Instructions, p. 16)
- „Gailestingumo balsas yra tikras, kai jis yra teisingumo balsas.“ – Catherine McAuley (Words From Catherine)
- „Melskitės ir dirbkite, kad jūsų širdis būtų arti Dievo.“ – Catherine McAuley (Regula Benedicti įkvėpimas)
- „Joks gailestingumo darbas nėra naudingesnis visuomenei už moterų švietimą.“ – Catherine McAuley (Familiar Instructions, p. 2)
- „Būkite geros sau, kad galėtumėte būti geros kitiems.“ – Catherine McAuley (Familiar Instructions, p. 141)