Fraternalizmas kilo iš lotyniško žodžio frater – „brolis“. Šiuo terminu apibūdinamas brolybės, bendruomeniškumo arba broliškų ryšių ugdymas tarp žmonių ar grupių. Katalikų Bažnyčioje ir viduramžių visuomenėje fraternalizmas dažnai reiškė brolišką ryšį tarp vienuolynų narių, pasauliečių brolių ar dvasinių bendruomenių.
Viduramžiais fraternalizmas pasireiškė:
- Vienuolijų ir brolių ordinų veikloje (pvz., pranciškonai, dominikonai), kur bendra malda, tarnystė vargšams ir švietimas stiprino broliškus ryšius.
- Krikščionių pasauliečių brolyjose (vadinamose confraternitates), kurios rūpinosi labdara, ligonių priežiūra ir laidotuvių organizavimu.
Teologinėje prasme fraternalizmas ragino krikščionis laikytis Kristaus įsakymo:
“Mylėkite vieni kitus, kaip aš jus mylėjau” (Jn 15, 12).
Šiandien fraternalizmo idėja dažnai siejama su socialine atsakomybe, bendruomenine dvasia ir tarpusavio pagalba tiek religinėse bendruomenėse, tiek pasaulietinėse organizacijose.