Terminas fašizmas kilo iš italų kalbos žodžio fascio (liet. „ryšulys, sąjunga“), kuris savo ruožtu siejasi su lotynišku fascis – specialiu simboliniu rykščių ryšuliu, kurį senovės Romoje nešdavo liktoriai kaip valdžios simbolį. 1919 m. Benito Mussolini savo judėjimą pavadino Fasci Italiani di Combattimento („Italų kovos sąjungos“), o vėliau – Partito Nazionale Fascista („Nacionalinė fašistų partija“).
Fašizmas XX a. pirmoje pusėje buvo totalitarinė ideologija, kuriai būdinga:
- Ultranacionalizmas – valstybės interesas virš visko
- Vadovaujamoji vieno lyderio valdžia (Mussolini Italijoje, Hitleris Vokietijoje)
- Prievarta ir cenzūra – oponentų persekiojimas
- Militarizmas – karinės galios garbinimas
- Korporatyvinė ekonomika – valstybės kontroliuojamas verslas
Fašizmas Italijoje klestėjo 1922–1943 m.:
- 1922 m. – Mussolini „Žygis į Romą“ ir valdžios perėmimas
- 1929 m. – Laterano sutartys su Vatikano, kurios pripažino katalikybę valstybine religija
- 1935 m. – Italijos užpuolimas Etiopiją
- 1939 m. – Antrojo pasaulinio karo pradžia kaip Vokietijos sąjungininkė
Nors fašistai formaliai palaikė santykius su Bažnyčia, realybėje buvo įtampa:
- Pradžioje – Mussolini naudojo katalikybę kaip nacionalinės tapatybės elementą
- Vėliau – bandė kontroliuoti bažnyčią (pvz., uždraudė Katalikų veiklos jaunimo organizacijas 1931 m.)
- Popiežius Pijus XI enciklika Non abbiamo bisogno (1931 m.) griežtai pasmerkė režimo veiksmus
Fašizmas žlugo Antrojo pasaulinio karo metais:
- 1943 m. – Mussolini nuverstas, Italija perėjo antinacių pusę
- 1945 m. – Mussolini sušaudytas partizanų
- Pokario metais – fašizmas paskelbtas nusikaltimu žmonijai daugelyje šalių
Fašizmas šiandien laikomas viena žiauriausių XX a. ideologijų, o terminas dažnai vartojamas kaip sinonimas bet kokiam autoritariniam, rasistiniam ar nacionalistiniam režimui. Svarbiausia pamoka – kad ultra nacionalizmas ir asmens kultas visuomet veda prie smurto ir žmonių teisių pažeminimo.
Fašizmo istorija parodė, kad net ir laikinai susitaikius su religinėmis institucijomis, totalitariniai režimai visuomet siekia visiško valdžios monopolio – ir tai yra tiesioginis kelias į diktatūrą.