Exvangelical – tai terminas, apibūdinantis žmones, kurie paliko evangelinį krikščioniškumą, dažnai ieškodami kitokios dvasinės prasmės ar visai atsisakydami religijos. Šie asmenys nėra vien tik „buvę tikintieji“ – tai auganti bendruomenė, kuri savo patirtis ir ieškojimus dalijasi internete, ypač tokiose platformose kaip Twitter (dabar X) ir YouTube. Jų istorijos rodo ne tik asmeninį tikėjimo pokytį, bet ir platesnį kultūrinį poslinkį, kai žmonės peržiūri savo santykį su organizuota religija, ypač JAV kontekste, kur evangelikalizmas ilgai buvo įtakinga jėga.
Kas jie tokie ir iš kur atsirado?
Exvangelical bendruomenė dažniausiai susideda iš jaunesnės kartos – milenialų ir Z kartos atstovų, užaugusių griežtose evangelinėse bažnyčiose, kur buvo pabrėžiama Biblijos pažodinis aiškinimas, konservatyvios vertybės ir evangelizacija. Daugelis jų augo su tokiais dalykais kaip „tyrumo kultūra“ (purity culture), kuri skatino susilaikymą iki santuokos, ar stipriu politiniu ryšiu su respublikonų ideologija. Tačiau laikui bėgant šie žmonės ėmė abejoti tuo, ką jiems teigė bažnyčia – gal dėl nesutikimo su požiūriu į LGBTQ+ teises, moterų roles, mokslą ar tiesiog dėl asmeninio nusivylimo, pavyzdžiui, matant veidmainystę ar piktnaudžiavimą bažnyčios viduje.
Terminas „exvangelical“ išpopuliarėjo 2016 m., kai Blake’as Chastain’as, buvęs evangelikas, pradėjo naudoti šį hashtag’ą Twitteryje, siekdamas sukurti erdvę, kur žmonės galėtų dalintis savo išėjimu iš evangelikalizmo istorijomis. Netrukus jis paleido ir podcast’ą „Exvangelical“, kuris tapo vienu iš pagrindinių šios bendruomenės balsų. Nuo tada judėjimas išplito į kitas platformas, tokias kaip YouTube, kur buvę evangelikai kuria turinį apie savo „dekonstrukciją“ – procesą, kai peržiūrimi ir dažnai atmetami anksčiau turėti tikėjimai.
Priežasčių yra daug, ir jos dažnai labai asmeniškos. Vieni sako, kad juos atstūmė evangelikų parama politiniams veikėjams, tokiems kaip Donaldas Trumpas, kurio vertybės, jų manymu, prieštaravo Jėzaus mokymui apie meilę ir atjautą. Kitiems trigeriu tapo bažnyčios požiūris į socialinius klausimus – pavyzdžiui, LGBTQ+ bendruomenės atmetimas ar moterų pavaldumo skatinimas. Dar kiti susidūrė su dvasiniu smurtu ar seksualinio piktnaudžiavimo skandalais, kurie dažnai būdavo slepiami po „atleidimo“ šydu. Šie žmonės neretai jautė, kad evangelikalizmas jiems siūlė tik atsakymus, bet neleidžia kelti klausimų, o tai galiausiai paskatino ieškoti kitokio kelio.
Kaip jie ieško prasmės?
Palikę evangelikalizmą, exvangelical bendruomenės nariai eina skirtingais keliais. Kai kurie visiškai atsisako religijos, tapdami ateistais ar agnostikais, ir prasmę randa sekuliariame pasaulyje – per mokslą, meną ar bendruomeniškumą. Kiti lieka krikščionimis, bet renkasi progresyvesnes bažnyčias, kurios priima įvairovę ir skatina kritinį mąstymą. Treti eksperimentuoja su kitomis dvasinėmis praktikomis – nuo budizmo iki astrologijos ar net „pasidaryk pats“ tipo dvasingumo, kur nėra griežtų taisyklių. Svarbiausia, kad jie visi siekia autentiškumo – gyventi pagal tai, kas jiems atrodo tikra, o ne pagal tai, kas primesta.
Kam tai skirta ir kaip veikia internete?
Exvangelical judėjimas skirtas tiems, kurie jaučiasi vieniši savo tikėjimo krizėje ar po jos. Palikti evangelinę bendruomenę dažnai reiškia netekti draugų, šeimos palaikymo ar net socialinio identiteto, tad internetas tampa vieta, kur galima rasti bendraminčių. Twitteryje hashtag’as #exvangelical leidžia greitai susisiekti su kitais, dalintis memais, istorijomis ar tiesiog rasti paguodą, kad nesi vienintelis, kuris „išėjo“. YouTube kanalai, tokie kaip Rhett’o ir Link’o „Ear Biscuits“, kur jie aptarė savo tikėjimo dekonstrukciją, ar įvairūs buvusių evangelikų vlogai, siūlo ilgesnį, asmeniškesnį formatą, padedantį gilintis į šią patirtį.
Kai technologijos ir socialiniai tinklai dar labiau įsigali mūsų gyvenime, exvangelical bendruomenė tik stiprėja. Tai atsakas į laiką, kai tradicinės religinės struktūros praranda įtaką, o žmonės vis labiau vertina asmens laisvę ir savarankišką prasmės kūrimą. JAV, kur evangelikalizmas vis dar siejamas su politine galia, šis judėjimas taip pat tampa savotišku protestu prieš religijos ir politikos susiliejimą. Tai ypač matoma diskusijose apie krikščioniškąjį nacionalizmą ar bažnyčios vaidmenį viešajame gyvenime.