Kas yra eufemizmai?

Eufemizmai – tai kalbiniai posakiai ar žodžiai, vartojami vietoje kitų, tiesioginių, tačiau dažnai nemalonių, šiurkščių ar tabu laikomų išsireiškimų. Jie atlieka socialinę ir kultūrinę funkciją, leisdami išlaikyti pagarbą, vengti įžeidimų ar nepatogumo, ypač kalbant apie mirtį, ligas, fizines funkcijas, seksą, smurtą ar kitus jautrius reiškinius.

Pagrindinės eufemizmų funkcijos:

1. Mandagumas ir taktas – padeda išreikšti nemalonius dalykus švelniau. Pvz., „mirė“ → „išėjo anapilin“, „pasišaukė Dievas“.
2. Socialinis ar kultūrinis tabu – vengimas tiesiogiai kalbėti apie tam tikras temas. Pvz., vietoje žodžio „tualetas“ dažnai sakoma „į patogumų kambarį“.
3. Emocinis švelninimas – sušvelnina neigiamą emocinį krūvį. Pvz., „neįgalus“ → „turintis specialių poreikių“.
4. Politinė ir diplomatinė kalba – eufemizmai plačiai naudojami politinėje retorikoje: „karo veiksmai“ vietoj „karas“, „kolateraliniai nuostoliai“ vietoj „civilių žūtys“.

Religinėje kalboje eufemizmai dažnai vartojami iš pagarbos šventiems dalykams arba vengiant paminėti kai kuriuos žodžius per dažnai ar per laisvai. Jie gali būti naudojami kalbant apie:

1. Dievo vardą – kai kuriose tradicijose (ypač judaizme) Dievo vardas (hebr. YHWH) laikomas per šventu, kad jį būtų galima ištarti. Todėl vietoj jo vartojami eufemizmai kaip „Viešpats“ (Adonai) arba „Dangiškasis“.
2. Mirtį – įvairiose religijose mirčiai apibūdinti naudojami eufemizmai, kurie pabrėžia perėjimą, o ne pabaigą: „išėjo pas Viešpatį“, „užmigo amžinu miegu“, „pasišaukė Kūrėjas“.
3. Piktojo vardo vengimas – velnias ar šėtonas kai kuriose kultūrose minimi netiesiogiai: „Tas, kurio vardo neminime“, „piktasis“, „tamsos kunigaikštis“.
4. Lytiniai ir kūno klausimai – religiniuose tekstuose ar pamoksluose dažnai vartojami švelnesni terminai, kalbant apie intymumą ar kūniškumą (pvz., „pažino savo žmoną“ vietoj „turėjo lytinių santykių“ – kaip Biblijoje).

Eufemizmų pavyzdžiai lietuvių kalboje