„Elžbietos susitarimas“ (angl. Elizabethan Settlement) yra religinės politikos ir teisės aktų rinkinys, įgyvendintas Elžbietos I valdymo pradžioje (1558–1559 m.), siekiant stabilizuoti Anglijos religinį gyvenimą ir įtvirtinti Anglikonų Bažnyčią kaip valstybinę religiją. Šis susitarimas, dažnai vadinamas „vidurio keliu“ (via media), buvo skirtas suvienyti katalikus ir protestantus po viena Bažnyčia, sumažindamas religinius konfliktus po Henriko VIII, Edvardo VI ir Marijos I valdymo sukeltų religinių permainų.
Elžbietos susitarimas nėra vienas dokumentas, o serija teisės aktų ir dokumentų, priimtų 1559 m., kurie kartu suformavo Anglikonų Bažnyčios struktūrą ir doktriną. Pagrindiniai susitarimo elementai yra:
- Aukščiausiosios valdžios aktas 1559 m. (Act of Supremacy 1559): Panaikino Marijos I katalikiškas reformas, atkūrė Anglijos Bažnyčios nepriklausomybę nuo Romos ir paskelbė Elžbietą I „aukščiausiąja valdytoja“ (Supreme Governor) Anglikonų Bažnyčioje.
- Vienodumo aktas 1559 m. (Act of Uniformity 1559): Įpareigojo visas Anglijos bažnyčias naudoti atnaujintą Bendrąją maldų knygą (Book of Common Prayer, 1559 m. leidimas) ir nustatė vieningas protestantų pamaldas.
- 39 straipsniai (formuluoti 1563 m., patvirtinti 1571 m.): Apibrėžė Anglikonų Bažnyčios doktriną, balansuojančią tarp protestantizmo ir katalikybės.
Susitarimas buvo atsakas į religinį susiskaldymą Anglijoje, kurį sukėlė Henriko VIII atsiskyrimas nuo Romos (1534 m.), Edvardo VI protestantų reformos (1547–1553 m.) ir Marijos I katalikybės atkūrimas (1553–1558 m.). Elžbieta I siekė sukurti kompromisą, kuris leistų išvengti pilietinio karo ir užtikrinti politinį stabilumą.
Elžbietos susitarimo pagrindiniai teisės aktai ir jų turinys:
- Aukščiausiosios valdžios aktas 1559 m.
- Paskelbė Elžbietą I „aukščiausiąja valdytoja“ Anglikonų Bažnyčioje, panaikindama popiežiaus autoritetą.
- Įpareigojo dvasininkus ir viešus pareigūnus prisiekti ištikimybę karalienei kaip Bažnyčios vadovei.
- Atkūrė Anglijos Bažnyčios nepriklausomybę, panaikindama Marijos I atkurtą katalikų jurisdikciją.
- Citata (iš akto teksto, modernizuota anglų kalba): „Be it enacted by the Queen’s most excellent majesty, with the assent of the Lords and Commons in this present Parliament assembled, that all jurisdictions, privileges, superiorities, and preeminences spiritual shall be united and annexed to the imperial crown of this realm; and that the Queen’s highness, her heirs and successors, shall be reputed the only supreme governor of this realm in all spiritual or ecclesiastical things.”
(Vertimas į lietuvių kalbą: „Tebūnie įstatyta Jos Didenybės, karalienės, su lordų ir bendruomenių pritarimu, susirinkusiu šiam Parlamentui, kad visos dvasinės jurisdikcijos, privilegijos, viršenybės ir pirmenybės bus sujungtos ir prijungtos prie šios karalystės imperinės karūnos; ir kad Jos Aukštybė, karalienė, jos įpėdiniai ir įpėdinės bus laikomi vieninteliais aukščiausiais šios karalystės valdytojais visais dvasiniais ar bažnytiniais klausimais.“)
- Vienodumo aktas 1559 m.
- Įpareigojo visas bažnyčias naudoti Bendrąją maldų knygą (1559 m. leidimas), kuri buvo peržiūrėta versija, sujungianti Edvardo VI protestantų liturgiją su nuosaikesnėmis formuluotėmis, kad būtų priimtina katalikams.
- Nustatė baudas už pamaldų nelankymą (1 šilingas už kiekvieną praleistą sekmadienį) ir už kitokios liturgijos naudojimą.
- Leido tam tikrus katalikiškus elementus, pvz., kunigų apdarus, kad sumažintų pasipriešinimą.
- Citata (iš akto teksto, modernizuota anglų kalba): „All and singular ministers in any cathedral or parish church shall be bound to say and use the Matins, Evensong, celebration of the Lord’s Supper, and administration of each of the sacraments, as they are set forth in the said Book of Common Prayer.”
(Vertimas į lietuvių kalbą: „Visi ir kiekvienas katedros ar parapijos bažnyčios tarnas privalo kalbėti ir naudoti rytmetines, vakarines pamaldas, Viešpaties Vakarienės šventimą ir kiekvieno sakramento administravimą, kaip tai nustatyta minėtoje Bendrojoje maldų knygoje.“)
- 39 straipsniai
- 1563 m. suformuluoti, 1571 m. patvirtinti kaip oficiali Anglikonų Bažnyčios doktrina.
- Apibrėžė tikėjimą Šventąja Trejybe, išganymą per tikėjimą, Šventojo Rašto autoritetą, du pagrindinius sakramentus (Krikštą ir Viešpaties Vakarienę) ir atmetė katalikiškas doktrinas, tokias kaip skaistykla ar transubstanciacija.
- Leido tam tikrą doktrinos lankstumą, kad būtų priimtina įvairioms protestantų srovėms.
- Citata (iš 6 straipsnio, apie Šventojo Rašto pakankamumą): „Holy Scripture containeth all things necessary to salvation: so that whatsoever is not read therein, nor may be proved thereby, is not to be required of any man, that it should be believed as an article of the Faith.”
(Vertimas į lietuvių kalbą: „Šventasis Raštas aprėpia viską, kas būtina išganymui: todėl nieko, kas jame neskaityta ar negali būti įrodyta, nereikalaujama tikėti kaip tikėjimo straipsnio.“)
- Bendraji maldų knyga 1559 m.
- Sujungė Edvardo VI 1552 m. leidimo protestantų elementus su nuosaikesnėmis formuluotėmis, kad būtų priimtina katalikams.
- Pavyzdžiui, Eucharistijos formulė buvo dviprasmiška, leidžianti tiek protestantų (dvasinis Kristaus buvimas), tiek katalikų (realesnis buvimas) interpretacijas.
Elžbietos susitarimas buvo būtinas dėl kelių priežasčių:
- Religinis susiskaldymas:
- Po Henriko VIII atsiskyrimo nuo Romos (1534 m.) ir Edvardo VI protestantų reformų (1547–1553 m.) Anglija tapo protestantiška, tačiau Marija I (1553–1558 m.) grąžino katalikybę, persekiodama protestantus („Kruvinoji Marija“). Šie svyravimai sukėlė religinį chaosą ir visuomenės susipriešinimą.
- Elžbieta I, užėmusi sostą 1558 m., paveldėjo šalį, padalytą tarp katalikų (ypač šiaurėje ir aristokratijoje) ir protestantų (daugiausia pietryčiuose ir tarp pirklių).
- Politinė būtinybė:
- Religiniai konfliktai galėjo peraugti į pilietinį karą, kaip tai vyko Europoje (pvz., Prancūzijos religiniai karai). Elžbieta siekė stabilumo, kad sustiprintų savo valdžią ir Anglijos poziciją tarptautinėje arenoje.
- Katalikų monarchijos, tokios kaip Ispanija ir Prancūzija, kėlė grėsmę, todėl reikėjo aiškios protestantų tapatybės, bet be radikalizmo, kuris galėtų atstumti nuosaikius katalikus.
- Asmeninės Elžbietos nuostatos:
- Elžbieta buvo auklėta kaip protestantė, tačiau jos tikėjimas buvo pragmatiškas. Ji nemėgo ekstremalių pozicijų, tiek puritonų (radikalių protestantų), tiek katalikų, ir siekė kompromiso.
- Ji garsiai pareiškė: „I would not open windows into men’s souls“ („Aš neatidarysiu langų į žmonių sielas“), pabrėždama, kad svarbu išorinis paklusnumas, o ne vidiniai įsitikinimai.
Elžbietos susitarimas turėjo ilgalaikių pasekmių Anglijos religiniam, politiniam ir socialiniam gyvenimui:
- Religinės pasekmės:
- Anglikonų Bažnyčia tapo valstybinė, su protestantų doktrina, bet išlaikė episkopalinę struktūrą (vyskupus) ir kai kurias katalikiškas apeigas, tokias kaip kunigų apdarai.
- Susitarimas patenkino daugumą protestantų, tačiau nuosaikūs katalikai (vadinamieji „bažnyčios papistai“) dažnai prisitaikė, lankydami anglikonų pamaldas, bet išlaikydami katalikiškus įsitikinimus.
- Radikalūs katalikai (rekusantai) ir puritonai liko nepatenkinti. Katalikai buvo persekiojami po 1570 m. popiežiaus bulės Regnans in Excelsis, paskelbusios Elžbietą ekskomunikuota, o puritonai reikalavo griežtesnių reformų.
- Politinės pasekmės:
- Susitarimas sustiprino Elžbietos valdžią, nes Bažnyčia tapo monarchijos įrankiu. Vyskupai buvo karalienės paskirti, o religinė ištikimybė buvo susieta su politine.
- Katalikų opozicija, tokia kaip Šiaurės sukilimas (1569 m.) ar Babbingtono sąmokslas (1586 m.), buvo slopinama, o katalikų kunigai laikomi išdavikais.
- Susitarimas padėjo Anglijai atsispirti Ispanijos armados invazijai (1588 m.), nes protestantų tapatybė sustiprino nacionalinį vieningumą.
- Socialinės pasekmės:
- Bendraji maldų knyga tapo svarbia Anglijos kultūros dalimi, formuojančia bendrą religinę ir literatūrinę kalbą.
- Religinis kompromisas sumažino smurtinius konfliktus, tačiau katalikai ir puritonai liko marginalizuoti, o jų persekiojimas kartais kėlė socialinę įtampą.
- Ilgalaikis palikimas:
- Elžbietos susitarimas padėjo pagrindą moderniai Anglikonų Bažnyčiai, kuri iki šiol išlaiko „vidurio kelio“ tapatybę.
- Jis įtvirtino Angliją kaip protestantų šalį, paveikdamas Britų imperijos religinę politiką.
- Susitarimas taip pat skatino religinį pliuralizmą, nes Elžbietos pragmatiškas požiūris leido tam tikrą asmeninę tikėjimo laisvę, jei buvo laikomasi išorinio paklusnumo.
Elžbietos susitarimas buvo atsakas į sudėtingą XVI a. religinę situaciją:
- Po Marijos I valdymo: Marija I (1553–1558 m.) atkūrė katalikybę, persekiodama protestantus (apie 280 sudeginta ant laužo), kas sukėlė stiprų protestantų pasipriešinimą. Jos mirtis 1558 m. paliko Angliją padalytą tarp katalikų ir protestantų.
- Europos religiniai konfliktai: XVI a. Europoje vyko religiniai karai (pvz., Prancūzijoje tarp hugenotų ir katalikų). Elžbieta siekė išvengti panašaus chaoso Anglijoje.
- Elžbietos asmenybė: Elžbieta buvo išsilavinusi, diplomatiška ir pragmatiška. Jos patarėjai, tokie kaip Williamas Cecilis, padėjo formuoti nuosaikią politiką, o Kenterberio arkivyskupas Matthew Parkeris užtikrino Bažnyčios reformų įgyvendinimą.
Svarbūs įvykiai:
- 1559 m. Vestminsterio disputas: Prieš priimant aktus, Elžbieta sušaukė disputą tarp katalikų ir protestantų teologų, kurie turėjo aptarti religinius klausimus. Protestantai laimėjo, sustiprindami Elžbietos sprendimą įtvirtinti protestantizmą.
- 1569 m. Šiaurės sukilimas: Katalikų lordai šiaurėje sukilo, siekdami nuversti Elžbietą ir grąžinti katalikybę. Sukilimas buvo numalšintas, o tai parodė susitarimo trapumą.
- 1570 m. Popiežiaus bulė: Popiežius Pijus V paskelbė Elžbietą ekskomunikuota, ragindamas katalikus jai nepaklusti. Tai sustiprino katalikų persekiojimą ir įtvirtino protestantų dominavimą.
Citatos
- Elžbietos I požiūris į religiją (atribuojama, bet ne dokumentuota tiksliai): „I would not open windows into men’s souls.“
(Vertimas: „Aš neatidarysiu langų į žmonių sielas.“)- Ši frazė atspindi Elžbietos pragmatišką požiūrį, kad svarbu išorinis paklusnumas, o ne privatus tikėjimas.
- Iš Aukščiausiosios valdžios akto 1559 m.: „The Queen’s highness shall be reputed the only supreme governor of this realm in all spiritual or ecclesiastical things.”
(Vertimas: „Jos Aukštybė, karalienė, bus laikoma vienintele aukščiausia šios karalystės valdytoja visais dvasiniais ar bažnytiniais klausimais.“) - Iš Vienodumo akto 1559 m.: „Every person shall resort to their parish church on Sundays and holy days, or else pay twelve pence for every such default.”
(Vertimas: „Kiekvienas asmuo privalo lankytis savo parapijos bažnyčioje sekmadieniais ir šventomis dienomis, arba mokėti dvylikos pensų baudą už kiekvieną tokį pažeidimą.“) - Iš 39 straipsnių (20 straipsnis, apie Bažnyčios autoritetą): „The Church hath power to decree rites or ceremonies, and authority in controversies of faith: and yet it is not lawful for the Church to ordain anything that is contrary to God’s Word written.”
(Vertimas: „Bažnyčia turi galią nustatyti apeigas ar ceremonijas ir autoritetą tikėjimo ginčuose: tačiau Bažnyčiai nėra leidžiama nustatyti nieko, kas prieštarautų užrašytam Dievo Žodžiui.“)
Istorijos ir kontekstiniai pavyzdžiai
- Tomas Krenmerio palikimas: Nors Tomas Krenmeris, pagrindinis Edvardo VI reformų autorius, buvo sudegintas Marijos I (1556 m.), jo Bendraji maldų knyga tapo Elžbietos susitarimo pagrindu. Elžbieta peržiūrėjo 1552 m. leidimą, kad jis būtų priimtinesnis katalikams, pašalindama kai kurias radikalias protestantų formuluotes.
- Katalikų reakcija: Nuosaikūs katalikai dažnai prisitaikė prie naujos tvarkos, lankydami anglikonų pamaldas, bet slapta laikydamiesi katalikų tikėjimo. Tačiau radikalūs katalikai, ypač po 1570 m. popiežiaus bulės, organizavo sąmokslus, tokius kaip Ridolfi sąmokslas (1571 m.), siekdami nuversti Elžbietą.
- Puritonų nepasitenkinimas: Puritonai, norėję griežtesnių protestantų reformų, kritikavo susitarimą dėl pernelyg „katalikiškų“ elementų, tokių kaip vyskupų sistema ar kunigų apdarai. Jų opozicija tapo reikšminga XVII a., prisidėdama prie Anglijos pilietinio karo.
- Kultūrinis poveikis: Bendraji maldų knyga ne tik formavo religinį gyvenimą, bet ir paveikė anglų literatūrą, įkvėpdama tokius autorius kaip Williamas Shakespeare’as, kurio kūryboje atsispindi Elžbietos epochos religiniai ir moraliniai klausimai.
Elžbietos susitarimas buvo genialus politinis ir religinis kompromisas, leidęs Anglijai išvengti religinių karų ir tapti protestantų galybe. Per Aukščiausiosios valdžios aktą, Vienodumo aktą, Bendrąją maldų knygą ir 39 straipsnius Elžbieta I įtvirtino Anglikonų Bažnyčią kaip „vidurio kelią“, balansuojantį tarp katalikybės ir protestantizmo. Nors susitarimas nepatenkino visų – katalikai ir puritonai liko opozicijoje – jis užtikrino politinį stabilumą, nacionalinį vieningumą ir padėjo pagrindą Anglijos kultūriniam bei imperiniam aukso amžiui. Elžbietos pragmatiškas požiūris, išreikštas jos nenoru „atidaryti langų į žmonių sielas“, lieka vienu iš jos valdymo genialumo simbolių.