El Šadajus – vienas seniausių Dievo vardų, randamas Biblijoje. Tai hebrajiškas junginys: „El“ reiškia Dievas, o „Šadajus“ turi keletą aiškinimų. Tradiciškai jis verčiamas kaip Visagalis, bet giliau pažvelgus galima rasti ir kitų prasmių: maitintojas, kalnų Dievas, globėjas. Hebrajų kalboje šaknis „šad“ siejama ir su motinos krūtimi – todėl kai kurie tyrinėtojai sako, kad Šadajus kalba apie Dievą, kuris maitina, saugo ir artimai lydi.
Tačiau labiausiai įsitvirtinusi reikšmė – Dievas, kuris pakanka. Ne šiaip stiprus ar viską galintis, bet tas, kuris yra užtektinai. Kurio buvimas užpildo trūkumą, užstoja baimę ir suteikia pagrindą ten, kur žmogus jau nieko nebeturi.
Šis vardas pirmą kartą aiškiai pasirodo Pradžios knygoje, kai Dievas kreipiasi į Abraomą:
„Aš esu El Šadajus. Eik mano akivaizdoje ir būk tobulas.“ (Pr 17,1)
Tai teologinis pareiškimas, asmeninis kvietimas. Eiti Dievo akivaizdoje, tikint, kad Jo pakanka viskam – net ir nežinomybei, net ir senatvei, net ir sūnaus pažadui, kurio dar nematai.
Šis vardas – tarsi kvietimas pasitikėti net tada, kai nesupranti. El Šadajus nėra toli – Jis eina kartu, o Jo pakanka kiekvienai dienai.
Žydų tradicijoje žodis Šadajus puošia mezuzas – mažus dėžutes su Šventraščio eilutėmis, kabinamas ant durų staktų. Tai apsaugos ženklas. Sakoma, kad raidės שדי (Šin, Dalet, Jud) yra trumpinys posakio „Šomer daltot Jisrael“ – „Izraelio durų sargas“. Tai kasdienis priminimas: Dievas saugo ir laiko.
Šiandien, kai pasaulis vis dažniau kartoja „dar trūksta“, „dar nepakanka“, šis vardas išsiskiria savo tylia pilnatve. El Šadajus – tai kvietimas sugrįžti į vietą, kur nereikia įrodyti, nusipelnyti ar turėti visų atsakymų. Užtenka būti ir tarti: „Tu man pakankamas.“
Maldos metu šis vardas gali tapti tylia atodūsiu, kai žodžių nebelieka. Jis tinka tiems laikams, kai viskas griūva, bet dar liko Dievas. Ir tai reiškia, kad dar liko viskas.