Eklektika – tai filosofinis, religinis arba kultūrinis požiūris, kai derinami įvairių sistemų, tradicijų ar idėjų elementai, siekiant sukurti naują, sintezuotą visumą. Religiniame kontekste eklektika reiškia skirtingų tikėjimų, ritualų ar doktrinų derinimą, dažnai neprisirišant prie vienos konkrečios religijos. Terminas kilęs iš graikų kalbos žodžio „eklektikos“ (eklegein – rinktis), reiškiančio „atrinkimas“ arba „geriausių dalykų pasirinkimas“.
Pagrindinės savybės:
- Įvairovės derinimas: Eklektika ima elementus iš skirtingų religijų, filosofijų ar kultūrų, kurdama individualizuotą tikėjimo ar praktikos sistemą.
- Lankstumas: Ji nėra griežtai dogmatiška, leidžia tikintiesiems ar praktikuotojams rinktis, kas jiems atrodo vertinga ar tinkama.
- Sintezė: Eklektika siekia ne tik sujungti, bet ir harmonizuoti skirtingas idėjas, kartais sukurdama naują pasaulėžiūrą.
Istoriniai pavyzdžiai:
- Helenistinis laikotarpis: Senovės Graikijoje eklektinė filosofija (pvz., Plotino neoplatonizmas) derino Platono, Aristotelio ir stoikų idėjas. Religijoje graikai perėmė egiptiečių (pvz., Izidės) ar persų dievus, kurdami sincretinius kultus.
- Romos religija: Romėnai eklektiškai įtraukdavo užkariautų tautų dievus (pvz., Mitrą, Kibėlę) į savo panteoną, pritaikydami juos romėniškam kontekstui.
- Naujasis amžius (New Age): Šiuolaikinis eklektikos pavyzdys, jungiantis krikščionybės, budizmo, hinduizmo, šamanizmo ir ezoterikos elementus, pvz., meditaciją, čakras ir kristalų terapiją.
- Renesansas: Renesanso mąstytojai, tokie kaip Marsilio Ficino, derino krikščionybę su platoniška filosofija ir hermetizmu, kurdami eklektišką dvasingumą.
Lietuvių pagoniškoje religijoje eklektikos požymių galima įžvelgti skirtingų baltų genčių dievų ir ritualų maišyme, pvz., Perkūno garbinimas greta vietinių žemės ar protėvių kultų. Po krikščionybės įvedimo (XIV–XV a.) liaudies religingumas tapo eklektiškas, jungiantis pagoniškus papročius (pvz., Vėlinių maisto aukojimą) su krikščioniškomis praktikomis (pvz., šventųjų garbinimu). Šiuolaikiniame neopagoniškame judėjime (pvz., Romuva) eklektika matoma derinant senovės baltų tikėjimus su moderniomis idėjomis, tokiomis kaip ekologija ar universalus dvasingumas.
Skirtumai nuo kitų sistemų:
- Sinkretizmas: Artimas eklektikai, bet sinkretizmas dažnai sukuria naują, vientisą religiją (pvz., vudu, jungianti afrikietiškus ir krikščioniškus elementus), o eklektika gali būti individualesnė ir mažiau struktūruota.
- Deifikacija: Sudievina konkrečius asmenis ar objektus, o eklektika yra platesnis idėjų derinimo procesas.
- Monoteizmas ar politeizmas: Eklektika nėra specifinė tikėjimo sistema, o būdas jungti įvairias religines praktikas, nepriklausomai nuo dievų skaičiaus.
Eklektika leidžia individus ar bendruomenes kurti lanksčias, asmeniškas tikėjimo sistemas, atspindinčias jų patirtis ar vertybes. Ji skatina toleranciją ir atvirumą skirtingoms tradicijoms, bet kartais kritikuojama kaip paviršutiniška ar trūkstanti gilumo, nes „renkasi“ tik patrauklius elementus. Kultūriškai eklektika paveikė religijų raidą, meną ir filosofiją, ypač globalizacijos epochoje, kai idėjos lengvai maišosi.