Kas yra dvasiški, bet ne religingi SBNR?

Spiritual but not Religious (SBNR), lietuviškai „dvasiški, bet ne religingi“, – tai žmonės, kurie ieško gyvenimo prasmės, dvasingumo ar ryšio su kažkuo didesniu, bet atmeta tradicines religijas, tokias kaip krikščionybė, islamas ar budizmas. Tai nėra organizuotas judėjimas ar grupė su aiškiomis taisyklėmis – greičiau požiūris, tapęs itin populiarus pastaraisiais dešimtmečiais, ypač tarp jaunesnių kartų, gyvenančių vakarietiškose šalyse. Šie žmonės dažnai sako: „Man nereikia bažnyčios, kad jausčiausi arti Dievo“ arba „Tikiu visatos energija, bet ne dogmomis“.

Šio fenomeno šaknys siekia XX a. vidurį, kai Vakarų visuomenėse pradėjo silpnėti tradicinių religijų įtaka. Žmonės ėmė abejoti bažnyčių autoritetu, ypač po įvairių skandalų ar kai religinės doktrinos ėmė prieštarauti mokslui ir moderniam gyvenimo būdui. SBNR išpopuliarėjo kartu su New Age idėjomis, kurios skatino asmeninius dvasinius ieškojimus, meditaciją ir Rytų filosofijų, kaip jogos ar mindfulness, perėmimą. Tai tarsi maištas prieš organizuotą religiją, bet ne prieš dvasingumą – žmonės nori patys kurti savo tikėjimą, o ne priimti jau paruoštą paketą.

Kodėl tai egzistuoja? Pagrindinė priežastis – šiuolaikinio pasaulio sudėtingumas. Gyvename laikais, kai technologijos, globalizacija ir informacijos gausa verčia mus ieškoti atsakymų, kurie atitiktų mūsų asmeninius poreikius. Daugelis SBNR žmonių jaučia, kad tradicinės religijos per daug riboja – jos siūlo griežtas taisykles, hierarchiją ar kaltės jausmą, o šie ieškotojai nori laisvės ir autentiškumo. Pavyzdžiui, vietoj sekmadienio mišių jie renkasi pasivaikščiojimą gamtoje, nes „gamta yra mano šventovė“, arba medituoja su programa telefone, nes tai jiems atrodo prasmingiau nei malda iš knygos.

Kaip tai atrodo praktiškai? SBNR žmonės dažnai kuria savotišką „dvasinį kokteilį“ – ima truputį iš vienos tradicijos, truputį iš kitos. Vienas gali tikėti reinkarnacija iš induizmo, bet kartu mėgti Jėzaus mokymus apie meilę, ignoruodamas bažnyčios taisykles. Kitas gali deginti smilkalus, skaityti tarot kortas ir sakyti, kad jaučia „visatos vibracijas“. Tai labai individualu – vieniems dvasingumas reiškia tylą ir apmąstymus, kitiems – dalyvavimą retreat’uose ar net šamanų ritualuose. Svarbiausia, kad nėra vieno „teisingo“ kelio, tik tas, kuris tinka tau.

Kam tai skirta? Dažniausiai SBNR traukia tuos, kurie nusivylę religinėmis institucijomis arba jaučiasi perdegę nuo šiuolaikinio gyvenimo tempo. Tai gali būti milenialai ar Z kartos atstovai, užaugę sekuliariame pasaulyje, bet vis tiek jaučiantys, kad gyvenime trūksta kažko gilesnio. Jie nebūtinai atmeta Dievą ar aukštesnę jėgą – tiesiog nenori, kad kas nors jiems aiškintų, kaip tą jėgą suprasti. Tai taip pat tinka tiems, kas vertina mokslą ir logiką, bet kartu jaučia trauką prie paslaptingų, nepaaiškinamų dalykų.

Šiais laikais SBNR yra aktualiau nei bet kada. Socialiniai tinklai pilni žmonių, dalinančių savo dvasinius atradimus – nuo astrologijos prognozių iki kristalų kolekcijų. Internetas tapo vieta, kur SBNR idėjos klesti – YouTube pilna meditacijos vadovų, o Instagramo influenceriai moko „manifestuoti“ svajones. Tai rodo platesnį poslinkį – žmonės nebenori būti tik religijos vartotojais, jie nori būti kūrėjais. Kritikai sako, kad SBNR yra paviršutiniškas, nes trūksta disciplinos ar bendruomenės, bet šalininkai atsako, kad tai laisvė būti savimi be primestų rėmų.

SBNR nėra atsakymas visiems, bet tai būdas gyventi tiems, kurie nori dvasingumo be taisyklių. Tai tarsi tiltas tarp senojo tikėjimo ir modernaus pasaulio – lankstus, asmeniškas ir atviras kiekvienam, kas ieško prasmės savo kelyje.