Doxa (graikų k. δόξα) – tai nuomonė, dažnai paremta prielaidomis, jausmais ar neišbandytomis idėjomis, o ne tvirtu pagrindu. Senovės graikų filosofai, tokie kaip Platonas, doxa laikė žemesne pažinimo forma, priešinga epistēmei – tikram, pagrįstam žinojimui. Platonas savo „Valstybės“ olų alegorijoje doxa prilygino šešėliams ant sienos: žmonės tiki, kad tai tikrovė, bet iš tiesų mato tik atspindžius. Doxa yra kintanti, subjektyvi, lengvai paveikiama emocijų ar minios nuotaikų, todėl dažnai trukdo siekti tiesos. Vis dėlto ji atspindi žmogaus prigimtį – mūsų polinkį greitai spręsti, neturint visų faktų, ir ieškoti prasmės net ten, kur jos gali nebūti.
Teologiškai doxa krikščionybėje vertinama kaip netobula žmogaus proto išraiška, palyginti su dieviška tiesa. Viduramžių teologai, tokie kaip Augustinas, pabrėždavo, kad žmogiškos nuomonės (doxa) yra ribotos ir dažnai klaidingos, nes žmogus, paveiktas nuodėmės, negali pilnai pažinti Dievo tiesos be malonės. Tikėjimas ir apreiškimas, anot jų, padeda peržengti doxa ir priartėti prie tikrojo žinojimo, kuris yra Dievo dovana. Pavyzdžiui, viešoji nuomonė gali laikyti turtą ar šlovę didžiausia gėrybe, tačiau krikščioniškoje perspektyvoje tai tik doxa – iliuzija, neatspindinti tikrosios dvasinės vertės, kuri slypi nuolankume ir meilėje.