Dorilėjo mūšis, žinomas kaip Battle of Dorylaeum anglų kalboje ir Μάχη του Δορυλαίου (Máchē tou Dorylaíou) graikų kalboje, įvyko 1097 m. liepos 1 d. netoli Dorilėjo (dabartinė Turkija) per Pirmąjį kryžiaus žygį. Ši kova tapo vienu pirmųjų didelių susirėmimų tarp kryžiuočių ir seldžiukų turkų, padėjusių pagrindą kryžiuočių ekspansijai į Artimuosius Rytus.
Pirmasis kryžiaus žygis prasidėjo 1096 m., kai popiežius Urbonas II paragino krikščionis atsiimti Jeruzalę iš musulmonų. Po Liaudies kryžiaus žygio nesėkmės, pagrindinės kryžiuočių pajėgos, sudarytos iš riterių ir pėstininkų, 1097 m. pasiekė Mažąją Aziją. Jų tikslas buvo užkariauti seldžiukų kontroliuojamas teritorijas, įskaitant Nikėją, ir atverti kelią į Šventąją Žemę.
Seldžiukų sultonas Kilidž Arslanas I, ką tik praradęs Nikėją, siekė sustabdyti kryžiuočių žygį. Jis suplanavo pasalą prie Dorilėjo, tikėdamasis sunaikinti krikščionių armiją, kol ji dar neįsitvirtino regione.
Kas dalyvavo?
- Kryžiuočių pajėgos: Kryžiuočių armiją sudarė įvairios grupės, vadovaujamos Bohemondo iš Taranto, Roberto Normandiečio ir kitų feodalų. Jų pajėgos buvo padalintos į dvi dalis: avangardą, kurį daugiausia sudarė normanai, ir pagrindinę armiją, atsilikusią keliais kilometrais. Kryžiuočiai turėjo sunkiąją kavaleriją, tačiau jų pėstininkai buvo mažiau mobilūs.
- Seldžiukų turkai: Vadovaujami Kilidž Arslano I, seldžiukų pajėgos buvo lengvoji kavalerija, garsėjanti greičiu ir lankininkų tikslumu. Jie naudojo „smūgio ir atsitraukimo“ taktiką, siekdami išvarginti priešą.
Mūšis prasidėjo ankstyvą liepos 1-osios rytą, kai seldžiukų pajėgos netikėtai užpuolė kryžiuočių avangardą, vadovaujamą Bohemondo. Seldžiukų lankininkai apšaudė kryžiuočius strėlėmis, o lengvoji kavalerija bandė apsupti jų stovyklą. Kryžiuočių avangardas, nors ir užkluptas nepasiruošęs, sugebėjo suformuoti gynybinę poziciją ir atremti pirmuosius puolimus.
Kova tęsėsi kelias valandas, kryžiuočiams patiriant didelių nuostolių. Bohemondas siuntė žvalgus prašyti pagalbos iš pagrindinės armijos, vadovaujamos Godfrua de Buljono ir Roberto Normandiečio. Kai pagrindinės pajėgos pagaliau atvyko, kryžiuočių riteriai surengė galingą kavalerijos puolimą, kuris sutrikdė seldžiukų linijas. Seldžiukai, neturėdami pakankamai jėgų atsilaikyti prieš sunkiąją kavaleriją, buvo priversti trauktis.
Kryžiuočiai laimėjo triuškinančią pergalę. Seldžiukų armija patyrė didelių nuostolių, o Kilidž Arslanas buvo priverstas atsitraukti, palikdamas kelią į Anatoliją atvirą. Kryžiuočiai užgrobė seldžiukų stovyklą, kurioje rado maisto, ginklų ir net aukso – tai padėjo jiems tęsti žygį.
Pasekmės
Dorilėjo mūšis turėjo reikšmingų pasekmių:
- Kryžiuočių moralės pakilimas: Pergalė sustiprino kryžiuočių pasitikėjimą ir įrodė, kad jie gali įveikti mobilią seldžiukų kavaleriją.
- Seldžiukų susilpnėjimas: Kilidž Arslano pralaimėjimas sumažino seldžiukų galimybes organizuoti efektyvų pasipriešinimą Mažojoje Azijoje.
- Kelias į Antiochiją: Mūšis atvėrė kelią kryžiuočiams toliau žygiuoti į Siriją, kur jie vėliau užėmė Antiochiją.
Įdomios istorijos ir faktai
- Bohemondas iš Taranto, vienas pagrindinių mūšio vadų, buvo ne tik karvedys, bet ir talentingas diplomatas. Jo sugebėjimas išlaikyti avangardą, kol atvyko pastiprinimas, tapo legenda tarp kryžiuočių.
- Seldžiukų strėlės buvo tokios gausios, kad, anot kronikininko Fulcherio iš Šartro, „dangus aptemo nuo jų šešėlių“. Tai pabrėžia seldžiukų lankininkų intensyvumą.
- Vietos legenda pasakoja, kad kryžiuočiai prieš mūšį meldėsi šventajam Jurgiui, tikėdami, kad jis jiems padės nugalėti „pagonis“.
- Kai kurie istorikai teigia, kad seldžiukų pralaimėjimą lėmė jų neįvertintas kryžiuočių kavalerijos galingumas ir prastas žvalgybos darbas, nes Kilidž Arslanas nežinojo apie pagrindinę kryžiuočių armiją.
Citatos
- Kronikininkas Albertas iš Acheno: „Bohemondas stovėjo tarsi uola, ragindamas savo vyrus laikytis, kol Viešpats atsiuntė pagalbą.“
- Anoniminis seldžiukų šaltinis: „Krikščionių riteriai atėjo kaip geležinė banga, ir mūsų strėlės negalėjo jų sustabdyti.“
- Šiuolaikinis istorikas John France: „Dorilėjo mūšis parodė, kad kryžiuočių ryžtas ir sunkioji kavalerija gali įveikti net labiausiai patyrusius priešus.“
Dorilėjo mūšis tapo simboliu, įrodančiu kryžiuočių gebėjimą prisitaikyti prie nepažįstamos aplinkos ir nugalėti galingą priešą. Ši pergalė ne tik sustiprino Pirmojo kryžiaus žygio sėkmę, bet ir paliko neišdildomą pėdsaką viduramžių karo istorijoje.