Dikasterijos prefektas – tai vienas iš aukščiausių pareigūnų Romos kurijoje, Vatikano institucijoje, atsakingoje už visos Katalikų Bažnyčios valdymą. Paprasčiau tariant, tai žmogus, vadovaujantis konkrečiai Vatikano „ministerijai“, tvarkančiai tikėjimo, vyskupų, dvasininkijos, švietimo, šeimos, kultūros, labdaros ar kitus reikalus.
Žodis „dikasterija“ (lot. dicasterium, gr. dikastérion) kilo iš senovės Graikijos, kur reiškė teismą ar sprendimų priėmimo instituciją. Popiežius Pranciškus šį terminą oficialiai įvedė 2022 m., pertvarkydamas kuriją pagal dokumentą Praedicate Evangelium. Iki tol šios institucijos vadintos kongregacijomis arba tarybomis.
Prefektas yra paskirtas popiežiaus. Jis gali būti kardinolas arba vyskupas (rečiau – kunigas, nors šiuo metu Pranciškus yra paskyręs ir vieną pasaulietį). Jo atsakomybė – vadovauti dikasterijai, rengti sprendimus, koordinuoti veiklą su vyskupijomis visame pasaulyje ir padėti popiežiui vykdyti misiją.
Kai kurie prefektai valdo ypač įtakingas dikasterijas, kurios daro didelę įtaką visai Katalikų Bažnyčiai:
- Tikėjimo mokymo dikasterija – atsakinga už tikėjimo doktrinos aiškinimą, erezijų nagrinėjimą ir teologinį Bažnyčios vientisumą. Jos prefektas dažnai vadinamas „Bažnyčios sargu“.
- Vyskupų dikasterija – padeda popiežiui atrinkti vyskupus visame pasaulyje.
- Evangelizacijos dikasterija – rūpinasi misijų teritorijomis ir naujų bendruomenių kūrimu.
Anksčiau tikėjimo doktrinos institucija vadinosi Šventuoju ofisu, o jos prefektas – pats popiežius. Tiesioginis prefekto pavaduotojas buvo vadinamas sekretoriumi. Taip buvo pabrėžiama, kad tai – pati svarbiausia institucija, beveik kaip Vatikanas Vatikane.
Citata iš popiežiaus Pranciškaus konstitucijos Praedicate Evangelium:
„Kurija neturi būti valdžios organas, bet Evangelijos skelbimo įrankis.“
Dikasterijų prefektai formuoja globalios Bažnyčios kryptį. Jų sprendimai lemia, kokios knygos laikomos ortodoksinėmis, kurie kunigai tampa vyskupais, kaip reaguoti į visuomenės iššūkius (pvz., LGBTQ+, celibato klausimus, tarpreliginį dialogą). Prefektas nėra paprastas administratorius – jis yra pasaulinio masto dvasinis ir intelektualinis lyderis.
2023 m. popiežius Pranciškus paskyrė kardinolą Víctor Manuel Fernández Tikėjimo dikasterijos prefektu. Jis žinomas kaip artimas Pranciškaus bendradarbis ir teologas, pabrėžiantis gailestingumą bei Bažnyčios atvirumą. Jo paskyrimas sulaukė tiek entuziastingo palaikymo, tiek kritikos.
Dikasterijos prefektas – tai ne tik aukšto rango pareigūnas, bet ir svarbus Bažnyčios veiklos koordinavimo bei dvasinio vadovavimo ramstis. Jo pareigos apima ne tik administracinę veiklą, bet ir pastoracinę atsakomybę, reikalaujančią gilios tikėjimo ir Bažnyčios kanonų išmanymo. Prefektas yra tarsi tilto tarp Popiežiaus ir konkrečios dikasterijos, užtikrinantis, kad Bažnyčios mokymas ir popiežiaus nurodymai būtų tinkamai įgyvendinami. Ši pareigybė reikalauja ne tik puikių organizacinių gabumų, bet ir stipraus dvasinio gyvenimo, gebėjimo įkvėpti ir vadovauti kitiems. Galime prisiminti Šv. Pauliaus žodžius apie gerą vadovą: „Nesvarbu, ar valgome, ar geriame, ar ką nors kitą darome, viską darykite Dievo garbei“ (1 Kor 10, 31).Įdomu tai, kad dikasterijų pavadinimų ir struktūros kaita atspindi nuolat besivystančią Bažnyčios adaptaciją prie šiuolaikinių iššūkių. Popiežiaus Pranciškaus reformos siekia supaprastinti kurijos struktūrą ir padaryti ją efektyvesnę, labiau orientuotą į tarnystę žmonėms. Tai atspindi Evangelijos kvietimą sekti Kristumi, kuris tarnavo, o ne valdė. Prefekto vaidmuo šioje reformuotoje struktūroje yra itin svarbus, nes jis turi užtikrinti, kad dikasterija veiktų kaip tarnystės įstaiga, o ne biurokratinė mašina. Prefekto pareigos yra ne tik administruoti, bet ir skatinti dvasinį augimą bei skleisti Evangeliją pasaulyje. Šis vaidmuo reikalauja ne tik intelekto ir organizacinių gebėjimų, bet ir gilios tikėjimo patirties bei meilės Bažnyčiai. Tik taip dikasterija gali tinkamai atlikti savo misiją ir tarnauti Dievo tautai.