„Dievo žodžio stalo“ (lot. mensa Verbi Dei) samprata glaudžiai siejasi su Vatikano II Susirinkimo konstitucijos „Sacrosanctum Concilium“ (ypač 51-uoju paragrafu) esmine nuostata, kviečiančia plačiau atsiverti Šventajam Raštui liturgijoje. Šio dokumento autoriai pabrėžė, kad Dievo žodžio skelbimas turi tapti ne vien privaloma, bet ir iškilminga bei sąmoninga liturginio šventimo dalimi, skatinančia tikinčiųjų dvasinį brandumą. „Dievo žodžio stalo“ metafora perteikia itin svarbią idėją: kaip tikintieji vaišinasi Eucharistijos dovana per Komuniją, taip jie maitinasi ir Dievo žodžiu, išgirstu per skaitinius, psalmes bei Evangeliją.
Vatikano II Susirinkimas, siekdamas atnaujinti liturgijos struktūrą ir išraišką, rėmėsi nuostata, jog Šventasis Raštas turėtų būti perteikiamas įvairiais aspektais, kad tikintieji geriau suvoktų išganingąją istoriją bei svarbiausius išganymo įvykius. „Sacrosanctum Concilium“, 51 paragrafe, pabrėžiama būtinybė plačiau įtraukti Dievo žodį į sekmadienio ir šiokiadienio Mišių tvarką, kad metų bėgyje išsipildytų principas „kad visiems atsivertų platesni Šventojo Rašto turtai“. Toks sprendimas įsigalėjo po 1970-ųjų, sukūrus naują skaitinių tvarką (lot. Ordo Lectionum Missae), kuri išsamiau apima Senojo ir Naujojo Testamento knygas, taip leisdama susipažinti su platesniu biblinių tekstų spektru.
Liturgijos kontekste „Dievo žodžio stalas“ suvokiamas kaip lygiavertis „Eucharistijos stalui“. Katechetikoje dažnai minima, kad per pamokslus, homilijas ar katechezes kunigai, diakonai ir kiti dvasininkai dalijasi Šventojo Rašto interpretacija, padėdami tikintiesiems suprasti Dievo žodžio prasmę ir aktualumą dabartyje. Kaip teigė šventasis Jeronimas, „Šventojo Rašto nežinojimas yra pačio Kristaus nežinojimas“, todėl reguliariai klausytis skaitinių ar juos apmąstyti asmeninėje maldoje yra neatsiejama kiekvieno krikščionio dvasinio gyvenimo dalis.
Teologai pabrėžia, kad Dievo žodžio stalas nėra vien formalus liturgijos elementas, bet gyvas, dinamiškas Dievo kalbėjimas savo tautai. Šis „gyvas žodis“ keičia žmogaus širdį, kviesdamas apmąstyti savo gyvenimą, atsiverti Dievo malonei ir atsakingai priimti bendruomenines pareigas. Kunigai ir pastoracijos darbuotojai, atliepdami Vatikano II Susirinkimo dvasią, ragina tikinčiuosius aktyviai dalyvauti ne tik klausant, bet ir giedant atliepiamąją psalmę, kartojant maldas ar išreiškiant atidų, sutelktą klausymąsi.
Biblijoje apstu nuorodų, pabrėžiančių Dievo žodžio gyvastingumą bei penintį veikimą. Viena iš dažnai cituojamų – Hbr 4,12 ištrauka, kur rašoma: „Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas…“ Tai išryškina tikėjimo perspektyvą, kad Šventasis Raštas nėra tik tekstų rinkinys, bet esminis dvasinis išteklius, prilygstantis kasdieniniam maistui. Ši mintis taip pat nuskamba daugybės Bažnyčios Tėvų raštuose, kurie ragina Dievo žodį skaityti, apmąstyti ir praktikuoti, kad jis virstų konkrečiais meilės darbais.
„Dievo žodžio stalo“ samprata liturgijoje išreiškia vieną kertinių krikščioniškojo tikėjimo suvokimų: Žodis ir Eucharistija yra dvi neatskiriamos vieno dieviško šventimo dimensijos. Pastaraisiais dešimtmečiais įvairios Bažnyčios iniciatyvos – biblijos grupės, teminiai susirinkimai, rekolekcijos – skatina populiarinti Šventąjį Raštą, kad jis iš tikrųjų taptų kiekvieno tikinčiojo dvasios maistu. Toks sintezės kelias tarp Dievo žodžio, liturgijos ir kasdienio gyvenimo įpareigoja kiekvieną bendruomenės narį giliau suvokti tikėjimo šaltinį ir gyventi pagal evangelines nuostatas. Taip „Dievo žodžio stalas“ tampa ne tik sakramentinio pamaldumo priedu, bet esmine grandimi, kuri jungia bendruomenę su pačiu Kristumi, atsiliepiančiu į savo tautą per kasdienius išbandymus, viltį ir maldą.