Dausos lietuvių mitologijoje ir folklore yra pomirtinio pasaulio vieta, laikoma dangiška, šventa erdve, kur keliauja mirusiųjų sielos. Tai ne visai „rojus“, o labiau dvasių buveinė, siejama su dangumi, žvaigždėmis ar debesimis. Dausose gyvena dievai (pvz., Perkūnas, Dievas) ir geros sielos, kurios po mirties ilsisi ar tęsia gyvenimą harmonijoje. Jos vaizduojamos kaip šviesios, ramios, kartais pasiekiamos per dangaus „kelią“ (Paukščių Taką). Terminas kilęs iš žodžio „dangus“ ir rodo senovės lietuvių tikėjimą apie pomirtinį gyvenimą, glaudžiai susijusį su gamta ir kosmosu. Dausos minimos pasakose, dainose, tačiau nėra išsamiai aprašytos, nes lietuvių mitologija dažnai fragmentiška.