Kai kalbame apie pragarą, dažnai į galvą šauna ne teologiniai traktatai, o Dantės vizija – galinga, vaizdinga, baugi, bet kartu kažkaip artima. „Dieviškoji komedija“ – ne Bažnyčios dogma, o literatūra. Tačiau tiek giliai įaugusi į Vakarų vaizduotę, kad kai sakome „9 pragaro ratai“, daugelis net nežino, jog tai ne iš Biblijos, o iš vieno viduramžių italų poeto.
Dantės „Pragaro“ ratai dažnai atrodo kaip tam tikri nuodėmių laiptai – kuo giliau leidiesi, tuo sunkesnė tampa žmogaus vidinė tamsa. Tai ne šiaip atsitiktinis išdėstymas – Dantė sąmoningai kūrė struktūrą, kur nuodėmės stiprėja ne tiek pagal išorinį poveikį, kiek pagal širdies sąmoningumą. Paviršinės silpnybės – geidulys, godumas, tinginystė – dar iš dalies „žmogiškos“, bet kuo giliau, tuo labiau jos virsta sąmoningu blogio pasirinkimu. Išdavystė – pati žemiausia, nes tai jau ne silpnumas, o sąmoningas meilės išniekinimas. Taip Dantė rodo, kad blogis prasideda nuo smulkių klaidų, bet jei jų nesustabdom – jis leidžiasi vis giliau į žmogaus širdį, kol galiausiai užšaldo ją visiškai.
Dantė rašė ne tik apie pragarą. Jo kelionė driekiasi per pragarą, skaistyklą ir rojų. Tačiau Inferno – pati dramatiškiausia dalis. Ir gal todėl ji taip įsirėžė į kultūrą. Kiekvienas pragaras joje – ratas. Ir kuo giliau leidies, tuo baisesni nusidėjėliai, tuo sunkesnės bausmės. Kiekvienas ratas – tarsi veidrodis, parodantis, kaip žmogaus nuodėmės virsta amžinu skausmu. Ne keršto forma, o kaip dvasinė pasekmė to, ką žmogus pats pasirinko gyvenime.
Pirmasis ratas – Limbo. Čia – nekaltai nekrikštytieji: vaikai, dorybingi pagonys, tokie kaip Sokratas, Homeris. Jie nenusidėjo, bet nežinojo Kristaus. Čia nėra kančių, tik amžinas ilgesys – būti su Dievu, bet negalėti.
Antrame rate – geidulingieji. Tie, kuriuos gyvenime valdė aistros. Dantė čia sutinka Paolą ir Frančeską – meilužių porą, nužudytą dėl meilės. Jie šokiruotai ir liūdnai plazdena pragaro vėjyje, kaip žmonės, kurių troškimai niekada nenuslopo.
Trečias – godūs ir rijūnai. Čia sninga šaltais, purvinais lietumis, o sielos guli purve, amžinai alkani. Tai tie, kuriems gyvenime niekada nebuvo gana – maisto, malonumų, bet ir abejingumo kitų skausmui.
Ketvirtas – švaistūnai ir gobšai. Jie ritinėja akmenis, susiduria ir kaltina vieni kitus. Čia Dantė rodo ne tik pinigų meilę, bet ir tuščią švaistymą – abu kraštutinumai veda nuo Dievo.
Penktas – piktieji ir tinginiai. Vieni rėkia, kiti guli po purvu. Pyktis – sprogstantis ar tylus – abu griauna sielą.
Šeštame – ereziarchai, klaidingo tikėjimo skleidėjai. Jie deginami sarkofaguose. Dantė čia kalba apie tuos, kurie sąmoningai pasuko nuo tiesos.
Septintasis ratas – smurtas: prieš artimą, prieš save, prieš Dievą. Sielos čia verda kraujuje, paverstos medžiais ar klaidžioja degančiuose laukuose. Tai skausmingas, tamsus pragaras, kuriame net peizažas šaukia apie prievartą.
Aštuntas – apgavikai. Čia – sukčiai, veidmainiai, viliojantieji, politikai, astrologai. Visi tie, kurie klastojo tiesą, manipuliavo kitais. Jie kankinami skirtingai, bet visi atskleidžia: melas galiausiai sugrįžta prieš tą, kuris jį kūrė.
Devintasis ratas, širdyje šąla išdavystė. Čia – pats Liuciferis, įšalęs į ledą. Trys jo burnos kramto tris didžiausius išdavikus: Judą, Brutą ir Kasijų. Tai ne ugningas pragaras, o stingdantis. Toks, kur nelieka nieko – nei aistros, nei šauksmo, tik užšalusi tyla.
Dantės pragaras nėra siaubo filmas. Tai žmogaus sielos anatomija. Ne tiek pasmerkimas, kiek perspėjimas: štai kas atsitinka, kai meilė iškreipiama. Kai žmogus renkasi ne Dievą, o save.
Ir visgi – net šitoje kelionėje viltis niekur nedingsta. Nes Dantė eina gilyn ne tam, kad pasiliktų. O tam, kad suprastų, ir galėtų pakilti. Lygiai taip pat ir mes – kartais turim nusileisti į savo vidinius ratus. Ne kad liktume. O kad atrastume kelią aukštyn.