Damasko apgultis, žinoma kaip Siege of Damascus anglų kalboje ir حصار دمشق (Ḥiṣār Dimašq) arabų kalboje, įvyko 1148 m. liepos 24–28 d. per Antrąjį kryžiaus žygį. Ši nesėkminga kampanija tapo kryžiuočių silpnumo ir nesutarimų simboliu, žymėdama posūkį Artimųjų Rytų geopolitinėje situacijoje.
Antrasis kryžiaus žygis prasidėjo 1147 m., reaguojant į musulmonų Zengidų dinastijos užkariavimą Edesos grafystėje – vienoje iš kryžiuočių valstybių. Popiežius Eugenijus III paragino krikščionių valdovus atkurti krikščionių įtaką Šventojoje Žemėje. Po sunkaus žygio per Mažąją Aziją, kur kryžiuočiai patyrė didelių nuostolių, Prancūzijos karalius Liudvikas VII ir Šventosios Romos imperijos imperatorius Konradas III nusprendė pulti Damaską – turtingą ir strategiškai svarbų miestą, valdomą Buridų dinastijos.
Damasko pasirinkimas buvo kontroversiškas, nes miestas palaikė trapias taikos sutartis su Jeruzalės karalyste ir buvo mažiau priešiškas kryžiuočiams nei Zengidai. Tačiau kryžiuočių vadai tikėjo, kad Damasko užėmimas sustiprins jų pozicijas ir atvers kelią tolesnėms pergalėms.
Kas dalyvavo?
- Kryžiuočių pajėgos: Jungtinę armiją sudarė Prancūzijos (vadovaujamos Liudviko VII), Vokietijos (Konrado III) ir Jeruzalės karalystės kariai, vadovaujami karaliaus Balduino III. Pajėgos siekė apie 50 000 karių, įskaitant riterius, pėstininkus ir vietinius sąjungininkus, tačiau jos buvo susiskaldžiusios dėl vidinių nesutarimų.
- Damasko gynėjai: Miestą gynė Buridų valdovas Mudžir ad-Din, remiamas gerai organizuoto garnizono. Vėliau atvyko Zengidų pajėgos, vadovaujamos Nur ad-Dino, kurios atliko lemiamą vaidmenį.
Kryžiuočiai prie Damasko priartėjo liepos 24 d. ir pradėjo puolimą iš vakarų, kur buvo derlingi sodai, suteikę maisto ir vandens. Iš pradžių jie pasiekė sėkmę, įveikę pradinius gynėjų pasipriešinimus ir priartėję prie miesto sienų. Tačiau Damasko gynėjai, pasitelkę lankininkus ir kavaleriją, surengė kontratakas, trukdydamas kryžiuočiams įsitvirtinti.
Liepos 25 d. kryžiuočių vadai padarė lemtingą klaidą: nusprendė perkelti stovyklą į rytinę miesto pusę, tikėdamiesi silpnesnės gynybos. Ši teritorija buvo sausa, be vandens šaltinių, o persikėlimas sutrikdė jų tiekimo linijas. Tuo metu Damasko gyventojai gavo pastiprinimą iš Nur ad-Dino pajėgų, kurios pradėjo puldinėti kryžiuočių užnugarį.
Dėl prastos koordinacijos, vidinių nesutarimų tarp kryžiuočių vadų ir augančio pasipriešinimo liepos 28 d. kryžiuočiai buvo priversti nutraukti apgultį ir trauktis. Pasitraukimas virto chaotišku, o musulmonų pajėgos persekiojo bėgančius karius, sukeldamos papildomų nuostolių.
Damasko apgultis baigėsi triuškinančiu kryžiuočių pralaimėjimu. Miestas liko Buridų rankose, o kryžiuočių armija, demoralizuota ir susiskaldžiusi, grįžo į Jeruzalės karalystę be reikšmingų laimėjimų. Liudvikas VII ir Konradas III netrukus paliko Šventąją Žemę, užbaigdami Antrąjį kryžiaus žygį.
Damasko apgultis turėjo ilgalaikių pasekmių:
- Kryžiuočių prestižo smukimas: Nesėkmė pakenkė kryžiuočių reputacijai, sumažindama Europos valdovų norą dalyvauti būsimuose žygiuose.
- Musulmonų vienybės stiprėjimas: Nur ad-Dino pergalė sustiprino jo, kaip džihado lyderio, autoritetą, padėdama pagrindą vėlesniam Saladino iškilimui.
- Damasko geopolitinė reikšmė: Miestas išliko nepriklausomas iki 1154 m., kai jį užėmė Nur ad-Dinas, tačiau apgultis parodė jo strateginę svarbą.
Įdomios istorijos ir faktai
- Kryžiuočių sprendimas pulti Damaską buvo kritikuojamas net jų sąjungininkų. Jeruzalės karalystės baronai manė, kad puolimas prieš Alepą ar kitą Zengidų tvirtovę būtų buvęs logiškesnis.
- Vietos legenda pasakoja, kad Damasko gyventojai naktimis dainavo religines giesmes, kad pakeltų gynėjų dvasią, o kryžiuočiai girdėjo šiuos garsus, jausdami augančią įtampą.
- Kai kurie istorikai teigia, kad kryžiuočių nesėkmę lėmė ne tik strateginės klaidos, bet ir galimi išdavystės gandai, kuriuos skleidė vietiniai sąjungininkai, nepatenkinti Damasko puolimu.
- Damasko sodai, vadinami Ghouta, buvo tokie vešlūs, kad kryžiuočiai iš pradžių manė, jog maisto trūkumo nebus, tačiau persikėlę į rytus jie liko be resursų.
Citatos
- Kronikininkas Viljamas iš Tyro: „Kryžiuočiai, apakinti godumo ir nesutarimų, prarado Damaską, o su juo – savo garbę.“
- Musulmonų istorikas Ibn al-Athir: „Damaskas stovėjo tvirtai, o krikščionių armijos ištirpo kaip rūkas prieš saulę.“
- Šiuolaikinis istorikas Jonathan Riley-Smith: „Damasko apgultis buvo kryžiuočių ambicijų ir nekompetencijos paminklas.“
Damasko apgultis išlieka kaip įspėjimas apie tai, kaip vidiniai nesutarimai ir prasta strategija gali sugriauti net didžiausias ambicijas. Ši nesėkmė ne tik susilpnino kryžiuočių pozicijas, bet ir paskatino musulmonų jėgų konsolidaciją, pakeisdama Artimųjų Rytų istorijos eigą.