Šv. Augustinas, vienas įtakingiausių krikščionių teologų, savo veikale „De Civitate Dei“ („Apie Dievo valstybę“) pristato dvi simbolines žmonijos būsenas – Civitas Dei (Dievo valstybę) ir Civitas Terrena (žemiškąją valstybę). Šios sąvokos nėra tiesiog geografinės ar politinės, bet veikiau atspindi dvasines ir moralines žmogaus orientacijas. Civitas Terrena, arba žemiškoji valstybė, yra bendruomenė, kurią sudaro žmonės, gyvenantys pagal savo egoistiškus, pasaulietinius troškimus, siekiantys laikinų, materiališkų gėrybių ir ignoruojantys Dievo valią.
Civitas Terrena, anot Šv. Augustino, nėra konkreti politinė struktūra ar šalis, o veikiau dvasinė būsena, kurią apibrėžia žmogaus pasirinkimai ir gyvenimo būdas. Žemiškąją valstybę sudaro tie, kurie savo gyvenimą grindžia savanaudiškumu, puikybe ir meile sau, o ne meile Dievui. Šv. Augustinas šią bendruomenę sieja su žmogiškąja nuodėme, kuri kilo iš Adomo nuopuolio ir tęsiasi per visą istoriją. Civitas Terrena nariai siekia garbės, turtų, galios ir kitų laikinų gėrybių, kurios, anot Augustino, yra praeinančios ir negali suteikti tikrosios laimės.
Pavyzdžiui, Šv. Augustinas Romos imperiją dažnai naudojo kaip Civitas Terrena simbolį. Nors Roma buvo galinga ir kultūriškai turtinga, jos vertybės – garbės troškimas, karinė ekspansija, prabanga – atspindėjo žemiškosios valstybės dvasią. Tačiau Augustinas pabrėžia, kad Civitas Terrena nėra vien Roma ar bet kuri kita imperija; tai universalus principas, pasireiškiantis bet kurioje visuomenėje ar individus, kurie renkasi gyvenimą be Dievo.
Civitas Terrena ir Civitas Dei skirtumai
Norint suprasti Civitas Terrena, būtina ją palyginti su Civitas Dei. Dievo valstybė, arba Civitas Dei, yra bendruomenė, kurią sudaro tie, kurie gyvena pagal Dievo valią, vadovaujasi meile Dievui ir artimui bei siekia amžinojo gėrio – vienybės su Dievu. Šios dvi „valstybės“ skiriasi savo tikslais, vertybėmis ir galutiniu likimu:
- Tikslai: Civitas Terrena siekia laikinų malonumų ir žemiškos šlovės, o Civitas Dei – amžinojo gyvenimo ir dvasinės pilnatvės.
- Meilės rūšis: Žemiškoji valstybė vadovaujasi amor sui (meile sau), kuri dažnai virsta puikybe ir savanaudiškumu. Tuo tarpu Dievo valstybė remiasi amor Dei (meile Dievui), kuri skatina nuolankumą ir atsidavimą.
- Galutinis likimas: Civitas Terrena, būdama susieta su praeinančiais dalykais, yra pasmerkta žlugti, kaip ir visos žemiškos imperijos. Civitas Dei, priešingai, yra amžina, nes jos pagrindas – Dievo tiesa.
Šv. Augustinas pabrėžia, kad šios dvi „valstybės“ egzistuoja kartu per visą istoriją, persipindamos viena su kita. Net vienoje visuomenėje ar net viename žmoguje gali būti abiejų „valstybių“ elementų, nes žmogus nuolat renkasi tarp Dievo ir savęs.
Šv. Augustinas naudoja Biblijos istorijas, kad iliustruotų Civitas Terrena prigimtį. Pavyzdžiui, jis Kaino, kuris nužudė savo brolį Abelį, istoriją laiko žemiškosios valstybės pradžios simboliu. Kainas, vedamas pavydo ir puikybės, pasirinko smurtą ir savanaudiškumą, o jo įkurtas miestas (Pradžios knygoje) atspindi Civitas Terrena dvasią. Priešingai, Abelis, gyvenęs pagal Dievo valią, simbolizuoja Civitas Dei.
Kitas pavyzdys – Babilonas, dažnai Biblijoje vaizduojamas kaip puikybės ir nuodėmės miestas. Šv. Augustinas Babiloną lygina su Civitas Terrena, kurioje žmonės stato savo „bokštus“ – siekia garbės ir galios, bet galiausiai viskas griūva dėl jų atitolimo nuo Dievo.
Civitas Terrena šiuolaikiniame pasaulyje
Nors Šv. Augustinas rašė V a., jo idėjos apie Civitas Terrena išlieka aktualios. Šiuolaikiniame pasaulyje žemiškosios valstybės bruožus galima įžvelgti vartotojiškoje kultūroje, kur dažnai vertinami materialūs pasiekimai, asmeninė sėkmė ir trumpalaikiai malonumai. Socialinės medijos, nuolatinis konkuravimas dėl statuso ar populiarumo taip pat atspindi Civitas Terrena dvasią – meilę sau ir troškimą būti matomam.
Tačiau Augustino mokymas nėra pesimistinis. Jis primena, kad žmonės turi laisvę rinktis, kuriai „valstybei“ priklausyti. Net gyvenant pasaulyje, pilname Civitas Terrena pagundų, žmogus gali nukreipti savo širdį į Civitas Dei, pasirinkdamas dvasines vertybes, atjautą ir nuolankumą. Šv. Augustinas ragina ieškoti pusiausvyros – dalyvauti žemiškajame gyvenime, bet nesileisti jo užvaldomam.
Įdomu, kad Šv. Augustinas kūrė savo teoriją Romos imperijos nuosmukio laikais, kai 410 m. Roma buvo užimta vizigotų. Šis įvykis šokiravo to meto krikščionis, kurie Romą laikė krikščionybės bastionu. Augustinas, atsakydamas į kaltinimus, kad krikščionybė susilpnino Romą, teigė, kad imperijos žlugimas yra Civitas Terrena trapumo įrodymas. Jo mokiniai pasakoja, kad jis dažnai vaikščiodavo Hipono gatvėmis, stebėdamas, kaip žmonės, net krizės metu, tebesivaiko turtų ir šlovės, ir tai jam tapo įkvėpimu gilintis į žemiškosios valstybės prigimtį. Šis istorinis kontekstas suteikia Augustino idėjoms gyvumo ir parodo, kaip jos gimė iš realių to meto iššūkių.