Kai išgirstame žodį Cezaris, paprastai įsivaizduojame Romos imperijos pradžią, Julijų Cezarį su laurų vainiku, pergalės žygiais ir garsiuoju „Veni, vidi, vici“. Tačiau kai susiduriame su žodžiu ciesorius, dažnas lietuvis suklūsta – ar čia klaida? Ar tai tas pats žmogus? Kodėl kartais sakoma „ciesorius“, o kartais „Cezaris“? Iš tiesų, šie du žodžiai – dvi to paties reiškinio pusės, susijusios per ilgas istorines, kalbines ir kultūrines grandines.
Žodis Cezaris kilęs iš lotyniškos pavardės Caesar. Šią pavardę turėjo Gajus Julijus Cezaris, Romos karvedys, konsulas ir diktatorius, kuris iš esmės sugriovė Romos Respubliką ir atvėrė kelią imperijai. Tačiau jis nebuvo imperatorius pagal formalų titulą – pirmuoju Romos imperatoriumi laikomas jo įpėdinis Oktavianas Augustas. Būtent nuo to laiko Caesar tampa nebe vien pavarde, o imperatorių titulu – vėlesniems valdovams tai buvo privalomas vardas, nurodantis jų vietą galingoje dinastijoje.
Nuo čia prasideda žodžio kelionė. Lotyniškas Caesar virsta graikišku Kaísar, o vėliau perduodamas įvairioms kalboms ir civilizacijoms. Bizantijoje tai buvo aukštas imperatoriškas titulas. Rytuose šis žodis virto rusišku caras, kuris išlaikė tiek garbę, tiek pretenziją į „trečiosios Romos“ – Maskvos – vaidmenį. Vakarų Europoje jis tapo vokišku Kaiser, kurį iki Pirmojo pasaulinio karo nešiojo Vokietijos imperatoriai.
Lietuvių kalboje atsirado dvi atšakos: viena – labiau tarptautinė, klasikinė forma Cezaris, kita – labiau slaviško, bažnytinio ar liaudiško paveldėjimo forma – ciesorius. Pastaroji forma ypač paplitusi senuosiuose bažnytiniuose tekstuose, Biblijos vertimuose, giesmėse ir liaudies pasakojimuose. Tai ne rašybos klaida, ne žargonizmas, o natūrali kalbos raidos išraiška.
Pavyzdžiui, Biblijoje randame Jėzaus žodžius: „Atiduokite ciesoriui, kas ciesoriaus, o Dievui – kas Dievo.“ Šis vertimas naudojamas ne todėl, kad vertėjas suklydo, bet todėl, kad ciesorius toje epochoje buvo nusistovėjęs žodis žemiškajai valdžiai – imperatoriui – įvardyti. Klasikinė forma Cezaris buvo labiau naudojama istoriniuose kontekstuose kalbant apie konkretų asmenį – Julijų Cezarį. Tuo tarpu ciesorius – tai titulas, institucija, imperatoriaus idėja.
Tai primena, kaip iš žmogaus pavardės kyla epocha. Julijus Cezaris buvo žmogus – vienas, mirtingas, galų gale nužudytas savo bičiulių. Bet Ciesorius – tai jau simbolis, valdymo ženklas, pasaulinės galios idėja. Tai žodis, kuris iš asmeninio identiteto virto kolektyvine sąvoka. Cezaris tapo vardu visiems, kurie siekė būti virš įstatymo, virš žmonių, virš paties laiko.
Įdomu tai, kad net kai imperatoriai nebeturėjo realios galios, jų titulai liko. Vokietijos Kaiseriai laikėsi iki pat 1918 metų. Rusijos carai iki 1917-ųjų. Ir net tada, kai pasaulis perėjo prie respublikų, žodis ciesorius išliko mūsų kalboje kaip simbolis – dažnai su šiek tiek ironijos, kritikos ar nostalgijos atspalviu. Kai sakome „jis elgiasi kaip ciesorius“, turime galvoje žmogų, kuris pasijuto per daug galingas, įsivaizduojantis save nepajudinamu autoritetu.
Kalba išsaugo atmintį. Žodis ciesorius primena, kad valdžia, kai ji nutolsta nuo žmogiškumo, gali virsti stabmeldyste. Tai perspėjimas iš istorijos: kiekvienas Cezaris gali tapti ciesoriumi – nuo žmogaus iki dievuko, jei tik aplinkiniai pradeda klauptis ne prieš teisę, o prieš figūrą. Tuo tarpu Cezaris lieka kaip priminimas apie asmenybę, kuri padarė perversmą. Vienas žodis byloja apie istoriją, kitas – apie jos pamokas.