Žodis ceremonija atkeliavo iš lotynų caerimonia. Senovės romėnai šiuo žodžiu vadino šventas apeigas, ypač tas, kurios buvo susijusios su dievų pagerbimu. Kalbininkai mano, kad caerimonia galėjo būti siejama su senovės etruskų miestu Caere, kur klestėjo apeiginės tradicijos, tačiau tiksli žodžio šaknis iki šiol nėra visiškai aiški. Viduramžių lotynų ir senosios prancūzų kalbos šį žodį pavertė ceremonie, iš kurio ir kilo dabartinis lietuviškas pavadinimas.
Ceremonija – tai viešas arba bendruomeninis veiksmas, turintis aiškią simboliką ir nustatytą eigą. Ji gali būti religinė, valstybinė arba asmeninė. Skirtingai nei paprasta kasdienė veikla, ceremonija turi ypatingą prasmę ir tvarką, kuri žymi perėjimus, pagerbimus arba susitaikymą su šventais ar visuomeniniais įvykiais.
Religinės ceremonijos yra būdas žmogui išreikšti pagarbą Dievui, prisiminti šventus įvykius arba pažymėti dvasinius virsmus. Krikščionybėje ypatinga ceremonija – Eucharistija. Apaštalas Paulius rašė: „Kiekvieną kartą valgydami šią duoną ir gerdami šią taurę, skelbiate Viešpaties mirtį, kol Jis ateis“ (1 Kor 11, 26).
Judaizme svarbios ceremonijos yra Bar arba Bat Micva – įšventinimas į suaugusiųjų bendruomenę. Islame – Eid šventės, kurios švenčiamos malda, bendruomenės susibūrimu ir padėka Dievui.
Senovės civilizacijose ceremonijos buvo neatsiejamos nuo valdžios ir religijos. Egipte faraonų karūnavimas buvo ne tik politinis aktas, bet ir dvasinė ceremonija, simbolizuojanti valdovo dieviškumą. Romos imperijoje triumfo ceremonijos šlovino kariuomenės vadus ir jų pergalę.
Viduramžiais riterių įšventinimo ceremonijos ne tik suteikdavo socialinį statusą, bet ir įpareigodavo laikytis tam tikrų moralinių principų. Karūnavimo ceremonijos visoje Europoje turėjo religinę ir politinę reikšmę.
Šiuolaikinėje visuomenėje ceremonijos ne tik išliko, bet ir įgavo naujų formų. Valstybinės šventės, universitetų diplomų įteikimai, santuokos, laidotuvės – viskas turi aiškias ceremonijos taisykles. Net sporto varžybų atidarymai ar politiniai renginiai vyksta pagal ceremoninį scenarijų.
Ceremonijos padeda žmogui suteikti gyvenimui struktūrą ir prasmę. Jos sutvirtina bendruomenę, padeda įprasminti džiaugsmą arba priimti netektį. Kaip rašoma Ekleziasto knygoje: „Geriau dviese negu vienam, nes jiedu gauna gerą atlygį už savo triūsą“ (Mok 4, 9). Ceremonijos yra ta erdvė, kur žmonės susiburia bendrystei ir prisimena, kad nė vienas negali eiti gyvenimo kelio visiškai vienas.