Calūnas yra senas terminas, kilęs iš lenkų kalbos (całun), kuris apibūdina medžiaginį apdangalą, naudojamą laidotuvių metu. Lietuvių kalboje šis terminas reiškia uždangalą, kuris dažniausiai yra juodos spalvos ir turi gedulingą reikšmę. Jis gali būti naudojamas kaip karsto užtiesalas, lovos uždangalas ar kitas panašios paskirties audinys. Laidotuvių liturgijoje calūnas atlieka ne tik praktinę, bet ir simbolinę funkciją, išreikšdamas gedulą, pagarbą mirusiajam bei viltį prisikėlimui.
Calūno istorija siekia senovines tradicijas, kai laidotuvių metu mirusieji būdavo pagerbiami apdengiant juos simboliniais audiniais. Krikščioniškoje tradicijoje calūnas įgavo ypatingą vietą. Jis buvo naudojamas kaip ženklas, primenantis apie Kristaus mirtį ir prisikėlimą. Juodas audeklas, dažnai papuoštas kryžiais, rožėmis ar kitais religiniais simboliais, išreiškia liūdesį dėl mirusiojo išėjimo ir kartu viltį amžinajam gyvenimui. Šie simboliai ne tik estetinio pobūdžio, bet ir perteikia religinę žinią apie mirties prasmę krikščioniškame kontekste.
Laidotuvių metu calūnas naudojamas kaip karsto uždanga. Jis padengia karstą viso ritualo metu, suteikdamas ceremonijai iškilmingumo ir sakralumo. Religiniai simboliai ant calūno, tokie kaip kryžius, eucharistiniai ženklai ar žodžiai iš Šventojo Rašto, kviečia susirinkusiuosius mąstyti apie žmogaus gyvenimo prasmę, mirtį ir prisikėlimą. Tai sustiprina tikinčiųjų bendruomenės maldą už mirusįjį ir vienybę su Dievu.
Be simbolinės reikšmės, calūnas atliko ir praktinę funkciją. Viduramžiais, kai laidotuvių apeigos buvo mažiau standartizuotos, karstai ar mirusiųjų kūnai būdavo uždengiami audeklais, siekiant išsaugoti pagarbą mirusiajam ir sukurti tinkamą atmosferą gedulingoms apeigoms. Calūno naudojimas pabrėžė bendruomenės rūpestį ir dėmesį išėjusiajam, taip pat tarnavo kaip apsauga ir ženklas, kad iškilminga apeiga vyksta pagal krikščioniškąsias tradicijas.
Simbolika, susijusi su calūnu, dažnai siejama su mirties slėpiniu ir viltimi. Juoda spalva išreiškia gedulą, žmogaus gyvenimo laikinumą, o ant calūno vaizduojami kryžiai ir religiniai simboliai perteikia tikėjimą Kristaus atperkamąja auka bei prisikėlimu. Šios dvi priešpriešos – mirtis ir prisikėlimas – susilieja į vieną žinią, kuri kviečia tikinčiuosius melstis už mirusįjį ir stiprina viltį amžinajame gyvenime.
Calūno naudojimas turi istorinį tęstinumą, tačiau kai kuriose tradicijose jis buvo pritaikytas modernioms laidotuvių apeigoms. Kai kur calūnas tapo retesniu atributu, tačiau jo simbolika išlieka gyva per kitus gedulingus elementus, tokius kaip juodi rūbai ar altoriaus apdangalai. Vis dėlto tradicinėse krikščionių bendruomenėse calūnas išlieka neatsiejama laidotuvių dalimi, perteikiančia pagarbą, rimtį ir tikėjimą amžinuoju gyvenimu.
Calūnas, kaip liturginis objektas, išreiškia ne tik mirusiojo pagerbimą, bet ir bendruomenės dalyvavimą mirties slėpinyje. Jis skatina susitelkti maldoje, mąstyti apie gyvenimo prasmę ir tikėti prisikėlimu. Šis audinys, kaip ir kiti gedulo simboliai, primena, kad mirtis yra ne pabaiga, o kelias į amžinybę, kurią Dievas pažadėjo tikintiesiems.