Biocentrizmas – tai pasaulėžiūra, pagal kurią visa gyvybė turi prigimtinę vertę, nepriklausomai nuo to, ar ji naudinga žmogui. Žodis kilęs iš graikų kalbos: bios reiškia „gyvybė“, kentron – „centras“. Kitaip nei antropocentrizmas, kuris žmogų stato į pasaulio centrą, biocentrizmas siūlo matyti visus gyvus padarus kaip lygiaverčius bendros gyvybės bendruomenės narius.
Šis požiūris ypač sustiprėjo XX a., kai dėl pramonės plėtros ir gamtos išnaudojimo iškilo grėsmė daugeliui rūšių bei ekosistemoms. Biocentrizmas kviečia žmogų ne būti valdovu, o tapti atsakingu globėju. Gyvūnai, augalai, net mikroorganizmai turi teisę egzistuoti dėl pačios savo prigimties, o ne tik todėl, kad jie naudingi žmogui.
Biocentrizmo idėjos ryškios Rytų religijose ir filosofijose. Pavyzdžiui, budizme ir džainizme akcentuojamas pagarbos visai gyvybei principas (ahimsa – nesmurtas). Vakarų filosofijoje šį požiūrį iškėlė tokie mąstytojai kaip Albertas Šveiceris, kuris teigė: „Gyvenimo pagarba yra aukščiausias etinis principas.“
Aplinkosaugos judėjimuose biocentrizmas tapo pagrindu ginant gyvūnų teises, skatinant rūšių apsaugą ir kovojant su miškų naikinimu bei klimato kaita.
Biocentrizmo kritikai kartais teigia, kad šis požiūris gali trukdyti žmonijos pažangai ar ekonominei plėtrai, tačiau šalininkai pabrėžia, kad tik išlaikydami pusiausvyrą tarp žmogaus ir gamtos galime užtikrinti ateities kartų gerovę.
Biocentrizmas moko: žmogus yra gyvybės bendruomenės dalis, o ne šeimininkas.