Bezjė mūšis, žinomas kaip Battle of Béziers anglų kalboje ir Bataille de Béziers prancūzų kalboje, įvyko 1209 m. liepos 22 d. Bezjė mieste, Pietų Prancūzijoje (dabartinis Okcitanijos regionas). Šis įvykis, dažnai vadinamas Bezjė žudynėmis, žymėjo Albigiečių kryžiaus žygio – Katalikų Bažnyčios kampanijos prieš katarų ereziją – pradžią. Tai buvo ne tik karinis susirėmimas, bet ir žiauri demonstracija, kaip religinis fanatizmas gali virsti masinėmis skerdynėmis.
XII–XIII a. Pietų Prancūzijoje klestėjo katarų judėjimas – dualistinė krikščionių sekta, laikiusi materialų pasaulį blogiu, o katalikų Bažnyčią – korumpuota. Katarai, dar vadinami albigiečiais (nuo Albi miesto), turėjo daug sekėjų Langedoko regione, įskaitant vietos bajorus. Popiežius Inocentas III, siekdamas išnaikinti ereziją, 1208 m. paskelbė kryžiaus žygį po to, kai buvo nužudytas popiežiaus legatas Pjeras de Kastelno.
Kryžiaus žygį vedė šiaurės Prancūzijos feodalai, vadovaujami Simono de Monforo, ir cistersų abatas Arno Amalriko, kuris buvo dvasinis lyderis. Bezjė, turtingas miestas, buvo pasirinktas kaip pirmasis taikinys, nes jame gyveno daug katarų, o vietos valdovas Raimondas-Rožė Trankavelis atsisakė išduoti savo pavaldinius. Kryžiuočiai siekė ne tik sunaikinti ereziją, bet ir užgrobti turtingas Langedoko žemes.
Kas dalyvavo?
- Kryžiuočių pajėgos: Maždaug 10 000–20 000 karių, įskaitant šiaurės Prancūzijos riterius, pėstininkus, samdinius ir religinius fanatikus. Simonas de Monforas vadovavo karinėms operacijoms, o Arnas Amalrikas užtikrino popiežiaus palaiminimą. Armija buvo gerai ginkluota, tačiau daug karių buvo motyvuoti grobio ir indulgencijų pažadais.
- Bezjė gynėjai: Miestą gynė nedidelis garnizonas, apie 500–1 000 karių, vadovaujamų Raimondo-Rožė Trankavelio. Dauguma gyventojų buvo civiliai – katarai, katalikai ir žydai, iš viso apie 15 000–20 000 žmonių. Miesto sienos buvo tvirtos, bet gynėjai neturėjo pakankamai karių ilgai apgulčiai.
Kryžiuočiai prie Bezjė priartėjo 1209 m. liepos 21 d. ir pareikalavo, kad miestas išduotų katarus. Gyventojai, tiek katarai, tiek katalikai, atsisakė, parodydami solidarumą. Liepos 22 d. kryžiuočiai pradėjo apgultį, tačiau mūšis greitai virto nevaldomu chaosu. Grupė miesto jaunimo surengė išpuolį prieš kryžiuočių stovyklą, bet buvo greitai atremta. Šis incidentas suteikė kryžiuočiams pretekstą šturmuoti miestą.
Dėl netikėtos spragos gynyboje – galimai atvirų vartų ar silpnai saugomo sienos ruožo – kryžiuočiai įsiveržė į Bezjė. Prasidėjo masinės žudynės, kuriose nedalyvavo tik kariai, bet ir samdiniai bei stovyklos sekėjai, vadinami „ribauds“. Gyventojai, ieškoję prieglobsčio bažnyčiose, įskaitant Šv. Magdalenos katedrą, buvo išžudyti. Miestas buvo apiplėštas ir sudegintas. Anot kronikų, Arnas Amalrikas, paklaustas, kaip atskirti katarus nuo katalikų, atsakė: „Žudykite visus, Dievas atpažins savus“ (lot. Caedite eos. Novit enim Dominus qui sunt eius), nors šios citatos autentiškumas ginčijamas.
Bezjė buvo visiškai sunaikintas. Skaičiuojama, kad žuvo 15 000–20 000 gyventojų, įskaitant moteris, vaikus ir nekaltus katalikus. Kryžiuočiai užgrobė turtus, o Raimondas-Rožė Trankavelis pabėgo, bet vėliau buvo suimtas Karasono apgultyje. Žudynės tapo įspėjimu kitiems Langedoko miestams, daugelis kurių pasidavė be kovos.
Bezjė mūšis turėjo ilgalaikių padarinių:
- Albigiečių kryžiaus žygio teroras: Žudynės įbaugino Langedoko gyventojus, tačiau taip pat sustiprino katarų pasipriešinimą, kuris tęsėsi iki 1240-ųjų.
- Šiaurės Prancūzijos dominavimas: Simonas de Monforas gavo Bezjė ir Karasono žemes, o šiaurės feodalai ėmė kolonizuoti pietus, keisdami regiono kultūrą ir ekonomiką.
- Katarų judėjimo silpnėjimas: Nors katarai išgyveno dar kelis dešimtmečius, Bezjė sunaikinimas parodė Bažnyčios ryžtą išnaikinti ereziją, galiausiai paskatindamas inkvizicijos įkūrimą.
Neįprastos istorijos ir faktai
- Vietos legenda pasakoja, kad prieš žudynes Šv. Magdalenos katedros varpai skambėjo patys, tarsi įspėdami gyventojus apie artėjančią pražūtį, tačiau niekas negalėjo sustabdyti įsibrovėlių.
- Kai kurie kryžiuočiai, sukrėsti masinių žudynių bažnyčiose, atsisakė dalyvauti plėšime, bet buvo priversti paklusti vadų įsakymams.
- Bezjė buvo žinomas kaip vyno gamybos centras, o po mūšio kryžiuočiai, anot kronikų, maudėsi užgrobtuose vyno rūsiuose, palikdami gatves „raudonas nuo vyno ir kraujo“.
- Žudynės buvo tokios žiaurios, kad net popiežius Inocentas III vėliau išreiškė susirūpinimą dėl nekaltų katalikų žūties, tačiau kryžiaus žygio nestabdė.
Citatos
- Cistersų vienuolis Césaire de Heisterbach (galimai cituodamas Arną Amalriką): „Žudykite visus, Dievas atpažins savus.“
- Langedoko kronikininkas Pierre des Vaux-de-Cernay: „Bezjė krito per vieną dieną, ir jo liepsnos buvo įspėjimas visiems eretikams.“
- Šiuolaikinis istorikas Mark Gregory Pegg: „Bezjė nebuvo mūšis, o žudynės, kurios parodė, kaip kryžiaus žygiai galėjo virsti genocidu.“
Bezjė mūšis, ar veikiau jo sunaikinimas, tapo Albigiečių kryžiaus žygio simboliu, atskleidusiu religinio fanatizmo ir politinių ambicijų tamsiąją pusę. Šis įvykis ne tik sunaikino klestintį miestą, bet ir paliko randą Langedoko kultūroje, primindamas apie kainą, mokamą už ideologinį karą.