Beheritas, nors ir dažnai pristatomas kaip paslaptingas sirų velnio vardas, yra figūra, kurios tikrosios šaknys glūdi ne senovės Artimųjų Rytų mitologijoje, o daug vėlesniame Europos okultizmo pavelde. Jo istorija yra ne tiek senovės demono atradimas, kiek laipsniška transformacija, prasidėjusi nuo biblinės dievybės demonizavimo ir pasiekusi apogėjų Renesanso magijos knygose bei moderniojoje populiariojoje kultūroje.
Tikrasis jo pirmtakas yra Baalberitas (hebr. Baal-Berith, „Sandoros šeimininkas“), kanaaniečių dievybė, garbinta Sichemo mieste ir minima Biblijos Teisėjų knygoje. Kaip ir daugelis pagoniškų dievų, Baalberitas Senajame Testamente buvo pasmerktas kaip stabmeldystės simbolis. Vėlesnėje tradicijoje jo sudėtinis vardas buvo sutrumpintas iki Berito (Berith), ir būtent šia forma jis pateko į Europos demonologijos panteoną. Fonetinis panašumas tarp „Berith“ ir „Beherit“ greičiausiai lėmė vėlesnę vardo transformaciją dėl perrašinėjimo klaidų, sąmoningų pakeitimų ar tiesiog klaidingos etimologijos, kuri klaidingai susiejo jį su sirų kalba.
Tikrasis Beherito (arba Berito) charakteris atsiskleidžia XVI–XIX amžių Europos okultiniuose veikaluose – grimuaruose. Tokiose knygose kaip Johanno Weyerio „Pseudomonarchia Daemonum“, garsiojoje „Mažesniojo Saliamono rakto“ dalyje „Ars Goetia“ ir vėliau Collin de Plancy „Pragaro žodyne“ (Dictionnaire Infernal), Beritas aprašomas kaip galingas pragaro kunigaikštis. Jam priskiriama valdžia dvidešimt šešiems demonų legionams. Jo prigimtis yra dualistinė ir klastinga: teigiama, kad jis gali atsakyti teisingai į klausimus apie praeitį, dabartį ir ateitį, tačiau yra pagarsėjęs melagis ir tiesą sako tik tada, kai yra priverčiamas mago. Viena iš jo gundymo sričių – alchemija, nes jis žada galią paversti bet kurį metalą auksu. Šis aprašymas yra klasikinis Renesanso demonologijos pavyzdys, kuriame demonai yra ne tik blogio jėgos, bet ir slaptų žinių bei galios šaltiniai, su kuriais galima sudaryti sandorį.
Jo išvaizda, aprašyta šiuose tekstuose, taip pat atspindi ne Artimųjų Rytų, o viduramžių Europos vaizduotę. Jis vaizduojamas kaip kareivis, vilkintis raudonais drabužiais, raitas ant raudono žirgo ir nešiojantis auksinę karūną. Šis riteriškas įvaizdis yra toli nuo senovės semitų dievybių, tačiau puikiai tinka Europos aristokratinės demonologijos kontekstui. Kai kurie tyrinėtojai Beheritą sieja ir su kabalistine Qliphoth tradicija – mistine judaizmo atšaka, kuri nagrinėja tamsiąsias, chaotiškas jėgas, esančias kaip dieviškosios kūrybos „šešėlis“.
Didžiausią postūmį Beherito vardo populiarumui suteikė modernioji kultūra. Kentaro Miuros kultinė manga „Berserk“ pristatė pasauliui „Behelitą“ – kiaušinio formos artefaktą su žmogaus veido bruožais, kuris yra raktas į demonišką sandorį. Fonetinis skirtumas tarp „Beherit“ ir „Behelit“ greičiausiai atsirado dėl japoniško transliteravimo ypatumų, kur garsai „l“ ir „r“ dažnai yra tarpusavyje keičiami. Miura, akivaizdžiai įkvėptas Vakarų demonologijos, pasiskolino vardą, bet transformavo jo prasmę, pritaikydamas savo unikaliai ir niūriai visatai. Taip pat ir Suomijos black metal grupė „Beherit“, susikūrusi tuo pačiu metu, prisidėjo prie mito sklaidos, teigdama, kad jų pavadinimas sirų kalba reiškia „Šėtonas“. Šie du galingi popkultūros šaltiniai galutinai įtvirtino Beheritą masinėje sąmonėje kaip senovinį velnio vardą, nors istoriškai tai yra netiesa.
Beherito istorija yra puikus pavyzdys, kaip mitai gimsta ir evoliucionuoja. Tai nėra senovės sirų demonas. Tai yra figūra, gimusi iš kanaaniečių dievo demonizavimo, susiformavusi Europos Renesanso grimuaruose kaip pragaro kunigaikštis Beritas, ir galiausiai atgimusi moderniojoje populiariojoje kultūroje kaip Beheritas – galingas išdavystės ir sandorio su tamsa simbolis. Jo kelionė parodo, kaip kultūriniai artefaktai gali būti perkuriami, adaptuojami ir įgyti naujų, galingų reikšmių, toli nutolusių nuo savo pirminių ištakų.