Bažnytinė cenzūra – tai Katalikų Bažnyčios vykdoma raštų, skelbiančių jos mokymą, ir kitų informacijos priemonių priežiūra bei kontrolė, siekiant apsaugoti tikinčiuosius nuo erezijų, klaidingų mokymų ar moralei prieštaraujančių idėjų. Ši praktika turi gilias istorines šaknis, susijusias su Bažnyčios autoritetu ir visuomenės kontrole.
Bažnytinė cenzūra pradėjo formuotis ankstyvaisiais krikščionybės amžiais, II–III a., kai Bažnyčia siekė apsaugoti savo mokymą nuo įvairių erezijų (pvz., gnosticizmo, arianizmo). Tačiau sistemingesnė cenzūra atsirado vėliau, stiprėjant Bažnyčios instituciniam autoritetui. Pirmasis oficialus cenzūros dokumentas – 1487 m. popiežiaus Inocento VIII konstitucija, kuri įpareigojo kontroliuoti visas spausdinamas knygas. Ši konstitucija buvo atsakas į spausdinimo preso atsiradimą (Gutenbergo spaustuvė, ~1440 m.), kuris palengvino idėjų sklaidą, įskaitant ir tas, kurios prieštaravo Bažnyčios mokymui.
Cenzūros idėja kilo iš Bažnyčios hierarchų, ypač popiežių, siekio išlaikyti doktrininį grynumą. Ankstyvaisiais amžiais vyskupai ir teologai, tokie kaip šv. Augustinas, ragino riboti klaidingų mokymų sklaidą. Viduramžiais popiežiai, kaip Grigalius VII, stiprino Bažnyčios autoritetą, o tai lėmė griežtesnę raštų kontrolę. Spaustuvės išradimas paskatino popiežius, pradedant Inocentu VIII, įvesti formalius cenzūros mechanizmus.
Citata: „Klaidingos knygos yra kaip nuodai, kurie užkrečia sielas; jas būtina sunaikinti, kad tikėjimas išliktų tyras.“ (Priskiriama popiežiui Leonui X, 1520 m., reaguojant į Martyno Liuterio raštus.)
Bažnytinė cenzūra vystėsi keliais etapais, atsižvelgiant į istorinius ir technologinius pokyčius:
- Ankstyvoji cenzūra (IV–XV a.)
Po to, kai krikščionybė tapo Romos imperijos valstybine religija (IV a.), Bažnyčia ėmė drausti erezijomis laikomus raštus. Pavyzdžiui, 325 m. Nikėjos susirinkime buvo pasmerkti arianizmo mokymai, o jų tekstai naikinami. Viduramžiais cenzūrą vykdė vyskupai, vienuolijos (dominikonai, pranciškonai) ir inkvizicija, įkurta XIII a. Inkvizicija ne tik persekiojo eretikus, bet ir tikrino knygas, ypač po 1215 m. IV Laterano susirinkimo, kuris įpareigojo vyskupus stebėti tikėjimo grynumą. - Spausdinimo eros pradžia (XV–XVI a.)
Spaustuvės išradimas sukėlė informacijos plėtros bumą, todėl Bažnyčia sustiprino cenzūrą. 1559 m. popiežius Paulius IV paskelbė pirmąjį „Index librorum prohibitorum“ (Draudžiamų knygų sąrašą), kuriame buvo išvardytos knygos, laikomos pavojingomis tikėjimui ar moralei. Šis sąrašas buvo atnaujinamas iki 1948 m. Jame atsidurdavo ne tik protestantų raštai, bet ir moksliniai veikalai, pvz., Galileo Galilejaus darbai. Svarbus teisės aktas: 1515 m. popiežiaus Leono X bulė „Inter sollicitudines“ draudė spausdinti knygas be vyskupo leidimo (imprimatur). Ši bulė įtvirtino prevencinę cenzūrą – knygos turėjo būti patikrintos prieš leidimą. - Kontrreformacija (XVI–XVII a.)
Po Tridento susirinkimo (1545–1563 m.) Bažnyčia sugriežtino cenzūros taisykles, reaguodama į reformaciją. Susirinkime buvo nustatyta, kad visi liturginiai tekstai, Biblijos vertimai ir katekizmai turi būti patvirtinti Bažnyčios. Jėzuitų ordinas tapo pagrindiniu cenzūros vykdytoju, ypač Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kur Vilniaus akademijos spaustuvė buvo pagrindinė leidybos vieta. Lietuvos kontekstas: Lietuvoje cenzūra suintensyvėjo XVI a., plintant reformacijai. 1520 m. popiežiaus Leono X bulė „Exsurge Domine“ pasmerkė Martyno Liuterio mokymą, o Žygimantas Senasis išleido ediktus, draudžiančius platinti protestantų raštus. 1559–1564 m. buvo įvesta sistemingesnė knygų cenzūra, vykdoma vyskupų ir jėzuitų. Pvz., 1581 m. Vilniaus vyskupo Jurgio Radvilos ediktas draudė protestantų knygas. - Naujieji laikai (XVIII–XIX a.)
Apšvietos epochoje cenzūra susidūrė su iššūkiais dėl sekuliarizmo ir laisvos minties plitimo. Popiežius Pijus IX 1848 m. oficialiai įtvirtino prevencinę ir represinę cenzūrą, tačiau Bažnyčios įtaka mažėjo, nes valstybės perėmė spaudos kontrolę. Rusijos imperijoje, užgrobusioje Lietuvą 1795 m., bažnytinę cenzūrą pakeitė valstybinė, kuri draudė net katalikiškas knygas, pvz., minėti Šv. Kazimierą ar Abiejų Tautų Respubliką.
Svarbūs įstatymai ir bulės
- 1487 m. Inocento VIII konstitucija – pirmasis dokumentas, reikalaujantis knygų kontrolės.
- 1515 m. Leono X bulė „Inter sollicitudines“ – įvedė imprimatur reikalavimą.
- 1520 m. Leono X bulė „Exsurge Domine“ – pasmerkė Liuterio raštus.
- 1559 m. Pauliaus IV Index librorum prohibitorum – draudžiamų knygų sąrašas.
- Tridento susirinkimo nutarimai (1545–1563 m.) – sugriežtino cenzūros taisykles.
- 1690 m. jėzuitų nuostatai – reguliavo leidybą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
Bažnytinė cenzūra pradėjo nykti XIX a. pabaigoje, stiprėjant sekuliarizmui ir valstybinei spaudos kontrolei. 1966 m. Vatikano II susirinkimas oficialiai panaikino „Index librorum prohibitorum“, pripažindamas, kad toks sąrašas nebeatitinka šiuolaikinio pasaulio. Cenzūros funkcijas iš dalies perėmė Katalikų Bažnyčios kanonų teisė, kuri vis dar reguliuoja leidinius, tačiau daug švelnesne forma (pvz., reikalaujama imprimatur liturginiams tekstams).
Lietuvoje cenzūra galutinai išnyko atkūrus nepriklausomybę. 1990 m. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos įstatymas ir 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija uždraudė bet kokią masinės informacijos cenzūrą, įskaitant bažnytinę.
Citata: „Laisvė yra Dievo dovana, tačiau ji turi būti naudojama atsakingai, kad nekenktų tikėjimui.“ (Vatikano II susirinkimo dokumentai, 1965 m.)
Istoriniai pavyzdžiai
- Galileo Galilejaus byla (1633 m.): Jo knyga „Dialogas apie dvi pagrindines pasaulio sistemas“ buvo uždrausta, nes palaikė heliocentrizmo teoriją, prieštaravusią Bažnyčios mokymui. Galilejus buvo priverstas atsižadėti savo idėjų.
- Martyno Liuterio raštai: Po 1520 m. bulės „Exsurge Domine“ Liuterio knygos buvo deginamos, o jis pats ekskomunikuotas.
- Lietuvos atvejis: XVIII a. Vilniaus vyskupo Ignoto Masalskio 1792 m. potvarkis draudė platinti protestantų ir sekuliarius raštus, tačiau Rusijos cenzūra vėliau perėmė kontrolę.
Bažnytinė cenzūra kilo iš būtinybės apsaugoti tikėjimą, tačiau laikui bėgant tapo Bažnyčios galios įrankiu, ribojančiu ne tik erezijas, bet ir mokslą bei laisvą mintį. Jos raida atspindi Bažnyčios ir visuomenės santykių kaitą – nuo viduramžių teokratinės kontrolės iki šiuolaikinio dialogo su pasauliu. Nors cenzūra sukėlė konfliktų (pvz., Reformacija, Galileo byla), ji taip pat paskatino diskusijas apie tikėjimo ir proto santykį. Šiandien Bažnyčia cenzūrą pakeitė rekomendacijomis ir moraliniu vadovavimu, o Lietuvoje laisvės principai įtvirtinti įstatymais.