Sedevakantistai yra tradicinių katalikų judėjimas, teigiantis, kad po Antrojo Vatikano susirinkimo (1962–1965) popiežiai nėra teisėti, todėl Šventasis Sostas (lot. sede vacante – „kėdė tuščia“) yra tuščias. Jie tiki, kad šiuolaikinė Katalikų Bažnyčia nukrypo nuo tikrojo tikėjimo dėl modernistinių reformų.
Sedevakantistai tiki, kad visi popiežiai nuo Jono XXIII (1958) yra neteisėti, nes, jų įsitikinimu, šie popiežiai paskelbė ar pritarė erezijoms, o tai – pagal jų logiką – automatiškai panaikina popiežiaus teisėtumą.
Sedevakantizmas atsirado XX a. 7-ajame dešimtmetyje kaip reakcija į Antrojo Vatikano susirinkimo reformas, kurios, sedevakantistų manymu, įvedė eretiškas doktrinas, tokias kaip ekumenizmas ir religijos laisvė. Terminas kilęs iš lotynų frazės sede vacante, reiškiančios laikiną popiežiaus sosto tuštumą tarp pontifikatų. Judėjimas formaliai susikristalizavo 1973 m., kai Meksikos jėzuitų kunigas Joaquín Sáenz Arriaga paskelbė knygą „Sede Vacante: Paulius VI nėra teisėtas popiežius“, teigdamas, kad popiežius Paulius VI ir jo įpėdiniai yra antipopiežiai dėl erezijų.
Ankstyvieji sedevakantizmo šalininkai, tokie kaip amerikietis Francis Schuckardt, 1968 m. viešai paskelbė, kad Šventasis Sostas tuščias. Judėjimas išplito JAV, Meksikoje, Prancūzijoje, Italijoje ir kitur, pritraukdamas tradicinius katalikus, nepatenkintus Bažnyčios pokyčiais, ypač naująja Pauliaus VI Mišių tvarka (Novus Ordo) ir ekumenizmo principais. Sedevakantistai tiki, kad Katalikų Bažnyčia yra neklystanti, todėl reformos, prieštaraujančios tradicijai, negali būti teisėtos.
Sedevakantistai tvirtai tiki popiežiaus primatu ir neklystamumu, tačiau atmeta visus popiežius po Pijaus XII (m. 1958) arba, rečiau, po Jono XXIII (m. 1963), laikydami juos eretikais. Jų pagrindiniai įsitikinimai:
- Sosto tuštuma: Popiežiai nuo Antrojo Vatikano susirinkimo prarado teisėtumą, nes priėmė modernistines erezijas, tokias kaip religijos laisvė, ekumenizmas ar „indiferentizmas“ (idėja, kad išganymas galimas už Katalikų Bažnyčios ribų).
- Tradicijos išsaugojimas: Jie laikosi tik Tridento Mišių (lotyniškosios liturgijos iki 1969 m.) ir atmeta posusirinkimines sakramentų apeigas, laikydami jas negaliojančiomis.
- Erezija ir popiežystė: Remdamiesi kanonų teise (pvz., 1917 m. Kanonų teisės kodekso 188.4 kanonu) ir teologais, tokiais kaip šv. Robertas Bellarminas, jie teigia, kad akivaizdus eretikas negali būti popiežiumi, nes automatiškai praranda pareigas.
- Bažnyčios tęstinumas: Sedevakantistai save laiko tikrosios Katalikų Bažnyčios likučiu, išlaikančiu tikėjimą nepaisant „apgautos“ oficialiosios Bažnyčios.
Kai kurie sedevakantistai, vadinami konklavistais, ėmėsi rinkti savo popiežius, pavyzdžiui, Davidas Bawdenas („popiežius Mykolas I“) 1990 m. Kanzase, tačiau tokios grupės yra mažumos ir dažnai laikomos nekanoninėmis net tarp pačių sedevakantistų.
Sedevakantizmas išaugo per kelis dešimtmečius, tačiau išlieka mažumos judėjimu, turinčiu nuo dešimčių iki šimtų tūkstančių sekėjų visame pasaulyje. Svarbūs įvykiai:
- Vyskupų linija: Vietnamo arkivyskupas Ngô Đình Thục, konsekruotas 1938 m., tapo pagrindiniu sedevakantistų vyskupų šaltiniu, konsekruodamas kelis vyskupus, įskaitant Michelį Guérardą des Lauriers, kuris sukūrė „Cassiciacum teoriją“, teigiančią, kad posusirinkiminiai popiežiai yra tik „materialūs“, bet ne „formalūs“ popiežiai.
- Organizacijos: Susikūrė grupės, tokios kaip Marijos Nekaltosios Karalienės kongregacija (CMRI, įkurta 1967 m., vadovaujama vyskupo Marko Pivaruno) ir Šv. Pijaus V draugija (SSPV, atsiskyrusi nuo Šv. Pijaus X brolijos 1983 m.). Šios grupės išlaiko Tridento Mišias ir tradicinius sakramentus.
- Schizma ir kritika: Sedevakantizmas laikomas schizmatišku, nes atmeta popiežiaus autoritetą, o pagal kanonų teisę (1364.1 kan.) schizma užtraukia automatinę ekskomuniką. Tradiciniai katalikai, tokie kaip Šv. Pijaus X brolija (SSPX), kritikuoja sedevakantistus už pernelyg radikalią poziciją, nors patys išlieka kritiški Vatikano reformoms.
Sedevakantistai dažnai susiduria su vidiniais nesutarimais, ypač dėl to, kada tiksliai prasidėjo „sosto tuštuma“ (po Pijaus XII, Jono XXIII ar kt.). Kai kurios grupės, pavyzdžiui, „Benevakantistai“, teigia, kad Benediktas XVI buvo paskutinis teisėtas popiežius iki jo mirties 2022 m.
Istorinės citatos
- „Eretikas negali būti popiežiumi, nes jis pats save išstumia iš Bažnyčios.“ – Šv. Robertas Bellarminas, „De Romano Pontifice“ (XVI a.). Ši citata yra sedevakantistų argumentų pagrindas.
- „Vatikano II mokymai yra jau daugeliu Bažnyčios dokumentų pasmerkti.“ – Arkivyskupas Marcelis Lefebvre’as (1976 m.). Nors Lefebvre’as nebuvo sedevakantistas, jo kritika Vatikano II įkvėpė judėjimą.
- „Mes esame tikrieji katalikai, išlaikantys tikėjimą, kai Roma nukrypo į ereziją.“ – Vyskupas Markas Pivarunas, CMRI (XX a. pab.). Ši citata atspindi sedevakantistų savivoką.
- „Bažnyčia negali klysti, todėl tie, kurie skelbia klaidas, nėra Bažnyčios vadovai.“ – Joaquín Sáenz Arriaga (1973 m.). Ši citata išryškina jų logiką.
Sedevakantizmas atspindi gilią krizę šiuolaikinėje Katalikų Bažnyčioje, kylančią iš nesutarimų dėl tradicijos ir modernumo. Nors judėjimas yra mažas, jis kelia iššūkių Bažnyčios vienybei, nes sedevakantistai atmeta ne tik popiežių, bet ir visą posusirinkiminę hierarchiją. Jų griežtas Tridento Mišių ir tradicinių doktrinų laikymasis patraukia tuos, kurie jaučia nostalgiją praeities Bažnyčiai, tačiau jų schizmatiška pozicija riboja įtaką.
Kritikai, įskaitant tradicinius katalikus, tokius kaip SSPX, teigia, kad sedevakantizmas prieštarauja Kristaus pažadui, kad „pragaro vartai nenugalės“ Bažnyčios (Mt 16:18), nes ilgas laikotarpis be popiežiaus paneigia apaštališkąją įpėdinystę. Sedevakantistai atsako, kad Bažnyčia išlieka jų mažuose „tikrųjų katalikų“ rateliuose, laukdami dieviško sprendimo.
Sedevakantistai, kilę kaip reakcija į Antrojo Vatikano susirinkimo reformas, tiki, kad Šventasis Sostas yra tuščias dėl popiežių „erezijų“. Jų mokymas, pagrįstas tradicijos ir kanonų teisės interpretacijomis, atmeta šiuolaikinę Bažnyčią, išlaikydamas Tridento Mišias ir griežtą doktriną. Citatos iš Bellarmino, Lefebvre’o ir kitų rodo jų įsitikinimų šaknis, tačiau schizmatiška pozicija kelia klausimų apie jų vietą katalikybėje. Sedevakantizmas lieka kontroversiška mažumos pozicija, atspindinčia tradicijos ir modernumo įtampą Bažnyčioje.