Baalberitas, kurio vardas hebrajiškai (בעל ברית, Baal Berith, El-Berith, Baalberith) reiškia „Sandoros šeimininkas“ arba „Sandoros valdovas“, yra puikus pavyzdys, kaip senovės kanaaniečių dievybė buvo palaipsniui demonizuota judėjų ir krikščionių tradicijoje. Iš pradžių buvęs svarbiu lokaliu dievu, kurio vardas rodo jo funkciją prižiūrėti sutartis ir priesaikas, jis vėliau tapo pragaro kunigaikščiu demonologiniuose tekstuose. Jo istorija yra neatsiejama nuo religinių konfliktų, aprašytų Senajame Testamente, kurie ir tapo pagrindu jo vėlesnei transformacijai.
Pagrindinis ir išsamiausias istorinis šaltinis, kuriame minimas Baalberito garbinimas, yra Biblijos Teisėjų knyga. Pasakojimas vyksta po teisėjo Gedeono mirties, kai Izraelio tauta, kaip teigiama tekste, vėl nusigręžė nuo savo Dievo Jahvės. Teisėjų knygos 8 skyriaus 33 eilutėje rašoma: „Kai tik Gedeonas mirė, izraelitai vėl ėmė jam neištikimai garbinti Baalus ir pasidarė Baalberitą savo dievu.“ Ši frazė atskleidžia, kad Baalberitas tapo centrine figūra sinkretistiniame kulte, susiformavusiame Sichemo (dabartinio Nabluso) mieste. Sichemas buvo svarbus politinis ir religinis centras, kuriame gyveno ir izraelitai, ir kanaaniečiai, todėl čia natūraliai maišėsi skirtingos religinės tradicijos. Baalberitui Sicheme net buvo pastatyta šventykla, kuri atliko ne tik religinio centro, bet ir iždo bei prieglobsčio funkciją.
Tolesnis pasakojimas Teisėjų knygos 9 skyriuje tiesiogiai susieja Baalberito kultą su politinėmis intrigomis ir kraujo praliejimu. Gedeono sūnus Abimelechas, siekdamas tapti Sichemo karaliumi, nuėjo pas savo giminaičius mieste ir paprašė jų paramos. Jie jam davė „septyniasdešimt sidabro šekelių iš Baalberito šventyklos“. Už šiuos pinigus Abimelechas pasamdė „niekšus ir avantiūristus“, su kuriais nužudė savo septyniasdešimt brolių, taip pašalindamas visus konkurentus į valdžią. Šis biblinis naratyvas sąmoningai vaizduoja pagonišką dievybę ir jos šventyklą kaip nedorybės ir smurto šaltinį. Vėliau, kai Sichemo gyventojai sukilo prieš patį Abimelechą, jie ieškojo prieglobsčio dievo Berito šventyklos (variantas – El-Berito, „Sandoros dievo“) skliautuose. Abimelechas, norėdamas juos sunaikinti, su savo vyrais nukirto medžių šakų, apkrovė jomis šventyklą ir ją padegė, sudegindamas apie tūkstantį vyrų ir moterų. Taip bibliniame pasakojime Baalberito kulto istorija baigiasi ugnimi ir mirtimi.
Svarbu atskirti Baalberitą nuo kitų dievybių, turinčių titulą „Baalas“. Pavyzdžiui, Baal Cefonas (Baal Zephon), reiškiantis „Šiaurės valdovas“, buvo visai kita dievybė, garbinta rytinėje Nilo deltos dalyje ir siejama su jūra bei audromis. Išėjimo knygoje jis minimas kaip geografinis orientyras, ties kuriuo izraelitai apsistojo prieš pereidami Raudonąją jūrą. Žodis „Baalas“ pats savaime reiškia „šeimininkas“, „valdovas“ arba „vyras“ ir buvo naudojamas kaip titulas daugeliui skirtingų Vakarų semitų dievybių, panašiai kaip „Viešpats“ yra naudojamas krikščionybėje. Todėl Baalberitas buvo specifinis Sichemo miesto „sandoros valdovas“, o Baal Cefonas – kitos vietovės „šiaurės valdovas“.
Perėjimas nuo pasmerktos kanaaniečių dievybės prie krikščioniško velnio įvyko viduramžiais, kai demonologai ir okultistai ėmėsi sisteminti pragaro hierarchiją, dažnai pasitelkdami vardus iš Senojo Testamento. Baalberitas, dėl savo biblinės reputacijos, tapo puikiu kandidatu. Tokiuose veikaluose kaip XVI amžiaus demonologo Johanno Weyerio „Pseudomonarchia Daemonum“ ir vėlesniuose grimuaruose Baalberitas (jau lotynizuota forma – Baalberith) yra aprašomas kaip galingas pragaro kunigaikštis. Įdomu tai, kaip buvo transformuota jo pirminė funkcija. Iš „Sandoros šeimininko“ jis tapo demonu, kuris skatina žmones sudaryti sandėrius, bet jau ne su dievais ar žmonėmis, o su velniu. Jis tapo vyriausiuoju pragaro archyvaru arba sekretoriumi. Pasak Collin de Plancy „Pragaro žodyno“, Baalberitas yra demonas, kuris gundo žmones žmogžudystėmis ir rietenomis, taip pat skatina ginčus ir šventvagystes. Jis dažnai vaizduojamas kaip kareivis raudonais drabužiais, raitas ant raudono žirgo ir dėvintis auksinę karūną.
Baalberito istorija yra kelionė nuo vietinės kanaaniečių dievybės, atsakingos už sutarčių šventumą, iki biblinio atskalūnystės simbolio, susijusio su politiniu smurtu, ir galiausiai iki aukšto rango pragaro demono krikščioniškojoje demonologijoje. Jo transformacija puikiai iliustruoja, kaip religiniame konflikte nugalėjusios pusės dievas tampa nugalėtųjų velniu, o senosios dievybės funkcijos išsaugomos, bet iškreipiamos ir pritaikomos naujai, demoniškai tapatybei.