Aženkūro mūšis, žinomas kaip Battle of Agincourt anglų kalboje ir Bataille d’Azincourt prancūzų kalboje, įvyko 1415 m. spalio 25 d. netoli Aženkūro kaimo, Šiaurės Prancūzijoje (dabartinis Pas-de-Calais regionas). Ši kova, vykusi per Šimtametį karą (1337–1453 m.), tapo legendine Anglijos pergale, kai mažesnė Henriko V armija, pasitelkusi ilgąjį lanką, sutriuškino gausesnes prancūzų pajėgas. Mūšis įtvirtino Henriko reputaciją ir pakeitė karo eigą.
Šimtametis karas buvo Anglijos ir Prancūzijos konfliktas dėl Prancūzijos sosto ir teritorijų. 1415 m. Anglijos karalius Henrikas V atnaujino karą, siekdamas įtvirtinti savo pretenzijas į Prancūzijos karūną, remdamasis Edvardo III palikimu. Po sėkmingos Harflero uosto apgulties Normandijoje Henriko armija, išvarginta ligų ir maisto trūkumo, žygiavo į Kalė – anglų kontroliuojamą uostą. Prancūzai, vadovaujami konetablio Šarlio d’Albret ir armanjakų frakcijos, suplanavo užkirsti kelią anglams prie Aženkūro, tikėdamiesi sutriuškinti susilpnėjusią armiją.
Prancūzija tuo metu buvo susiskaldžiusi tarp armanjakų ir burgundų frakcijų, o karalius Karolis VI sirgo psichikos liga, todėl vadovavimas buvo chaotiškas. Henrikas, priešingai, buvo charizmatiškas lyderis, išnaudojęs prancūzų nesutarimus ir savo karių discipliną.
Kas dalyvavo?
- Anglų pajėgos: Apie 6 000–9 000 karių, iš kurių maždaug 80 % buvo ilgųjų lankų lankininkai, o likusieji – riteriai ir pėstininkai. Vadovavo Henrikas V, asistuojamas patyrusių vadų, tokių kaip Tomas Erpinghamas ir Edvardas, Jorko hercogas. Armija buvo išsekusi po Harflero apgulties, kenčianti nuo dizenterijos, bet gerai organizuota.
- Prancūzų pajėgos: Apie 12 000–20 000 karių, daugiausia sunkiai šarvuoti riteriai ir pėstininkai, vadovaujami Šarlio d’Albret ir kilmingųjų, tokių kaip Žanas II le Mengre (Bučiko) ir Antuanas Brabantas. Prancūzai turėjo skaitinį pranašumą, bet jų vadovybė buvo susiskaldžiusi, o taktika – pasenusi.
Spalio 25 d., Šv. Krispo dieną, abi armijos išsirikiavo Aženkūro lauke – siauroje, purvinoje lygumoje tarp miškų, ką tik po lietaus. Anglai pasirinko gynybinę poziciją, sustatę lankininkus flanguose, apsaugotus mediniais kuolais, ir riterius centre. Prancūzai, pasitikėdami savo šarvuota kavalerija, išsidėstė trimis linijomis, tačiau jų gausumas tapo trūkumu dėl ankštos erdvės.
Mūšis prasidėjo, kai Henrikas įsakė lankininkams žengti į priekį ir paleisti strėlių salvę, provokuodamas prancūzus. Prancūzų kavalerija puolė, bet purvas ir kuolai sutrikdė jų rikiuotę, o anglų strėlės sėjo chaosą. Pirmoji prancūzų linija, vadovaujama kilmingųjų, įstrigo purve, tapdama lengvu taikiniu lankininkams ir anglų pėstininkams. Antroji linija taip pat žlugo, o trečioji, matydama skerdynes, daugiausia pasitraukė.
Anglų lankininkai, pasibaigus strėlėms, griebėsi kardų ir kirvių, puldami iš flangų. Mūšio metu Henrikas susidūrė su krize, kai prancūzai užpuolė jo stovyklą, ir jis įsakė nužudyti belaisvius, bijodamas naujo puolimo (šis sprendimas vėliau buvo kritikuojamas). Iki dienos pabaigos prancūzų armija buvo sutriuškinta, o anglai šventė neįtikėtiną pergalę.
Anglai laimėjo triuškinančią pergalę, praradę apie 400–600 karių, tuo tarpu prancūzų nuostoliai siekė 6 000–10 000, įskaitant daugumą kilmingųjų, tokių kaip Šarlis d’Albret, Antuanas Brabantas ir šimtai riterių. Tūkstančiai buvo paimti į nelaisvę. Henrikas V, sustiprinęs savo reputaciją, tęsė žygį į Kalė, o pergalė suteikė jam derybinį pranašumą.
Aženkūro mūšis turėjo toli siekiančių padarinių:
- Anglijos dominavimas: Pergalė sustiprino Henriko pozicijas, vedusias prie 1420 m. Troyes sutarties, pagal kurią jis buvo pripažintas Prancūzijos sosto įpėdiniu.
- Prancūzijos silpnumas: Prancūzų bajorijos sunaikinimas pagilino šalies politinį chaosą, susilpnindamas pasipriešinimą anglams iki Žanos d’Ark iškilimo.
- Ilgojo lanko legenda: Mūšis įtvirtino ilgąjį lanką kaip revoliucinį ginklą, pakeitusį viduramžių karo taktiką.
Neįprastos istorijos ir faktai
- Henrikas V mūšio išvakarėse vaikščiojo tarp karių, apsimetęs paprastu kareiviu, kad pakeltų jų dvasią. Ši istorija įkvėpė Šekspyro pjesę „Henrikas V“, ypač garsiąją „Šv. Krispo dienos kalbą“.
- Vietos legenda pasakoja, kad purvas Aženkūro lauke buvo toks klampus, kad kai kurie prancūzų riteriai nuskendo savo šarvuose, negalėdami išlipti iš dumblo.
- Anglų lankininkai, dažnai kilę iš valstiečių, mūšio metu erzino prancūzų kilminguosius, rodydami du pirštus – gestą, kilusį iš gandų, kad prancūzai grasino nukapoti jų lankų tempimo pirštus (šio gesto kilmė ginčytina).
- Prancūzų vadas Šarlis d’Orleanas, paimtas į nelaisvę, praleido 25 metus Anglijoje, kur rašė poeziją, tapdamas vienu žymiausių viduramžių poetų.
Citatos
- Henrikas V (priskiriama Šekspyrui): „Mes, nedaugelis, laimingi nedaugelis, brolių būrys; nes tas, kas šiandien lieja kraują su manimi, bus mano brolis.“
- Prancūzų kronikininkas Enguerrand de Monstrelet: „Aženkūre mūsų riteriai krito po strėlių lietumi, o mūsų garbė buvo palaidota purve.“
- Šiuolaikinis istorikas Anne Curry: „Aženkūras buvo ne tik pergalė, bet ir mitas, įkvėpęs anglų tautą šimtmečiams.“
Aženkūro mūšis tapo vienu ryškiausių Šimtamečio karo epizodų, įrodžiusiu, kad disciplina, taktika ir paprastų lankininkų drąsa gali nugalėti net gausesnį priešą. Henriko V triumfas ne tik pakeitė karo eigą, bet ir paliko neišdildomą pėdsaką Europos istorijoje, įkvėpdamas legendas ir literatūrą.