Atpirkimo ožys, minimas Senajame Testamente, yra vienas iš giliausių ir simboliškai turtingiausių Biblijos vaizdinių, susijęs su Izraelio tautos nuodėmių atpirkimu per kasmetinę Atpirkimo dieną (Jom Kipur). Užrašyta Kunigų knygoje (Kun 16), atpirkimo ožio auka buvo unikali, nes, skirtingai nuo kitų aukų, šis gyvūnas nebuvo papjaunamas, o išsiunčiamas į dykumą, nešdamas tautos nuodėmes. Ritualas, atliktas vyriausiojo kunigo, simbolizavo Dievo gailestingumą, pašalinantį nuodėmės kaltę, ir kartu pabrėžė nuodėmės svorį, reikalaujantį atpirkimo. Krikščioniškoje tradicijoje atpirkimo ožys tapo Jėzaus Kristaus, kuris perėmė pasaulio nuodėmes, pirmavaizdžiu, todėl šis įvaizdis išlieka reikšmingas tiek žydų, tiek krikščionių teologijoje.
Atpirkimo diena, arba Jom Kipur, buvo švenčiama dešimtojo mėnesio (Tišrio) dešimtą dieną ir laikoma švenčiausia Izraelio kalendoriaus diena. Tai buvo metas, kai visa tauta atgailaudavo už savo nuodėmes, siekdama susitaikyti su Dievu. Ritualai, aprašyti Kunigų 16 skyriuje, vyko Susitikimo palapinėje Mozės laikais (apie XIII a. pr. Kr.) ir vėliau Jeruzalės šventykloje iki jos sunaikinimo 70 m. po Kr. Atpirkimo dienos aukos, įskaitant atpirkimo ožį, buvo skirtos ne tik asmeninėms, bet ir kolektyvinėms tautos nuodėmėms, įskaitant netyčinius nusižengimus ir šventyklos nešvarumą. „Tą dieną bus atliktas atpirkimas už jus, kad jus apvalytų nuo visų jūsų nuodėmių“ (Kun 16, 30).
Atpirkimo ožio ritualas buvo sudėtingas ir simboliškai turtingas procesas, kuriame dalyvavo vyriausiasis kunigas, atstovaujantis visai tautai. Štai kaip jis buvo atliekamas:
Vyriausiasis kunigas paimdavo du ožius, sveikus ir be ydų, ir mesdavo burtus, kad nustatytų, kuris bus „Viešpaties ožys“, o kuris – „atpirkimo ožys“ (hebrajiškai azazel). „Aaronas mes burtus dėl dviejų ožių: vieną Viešpačiui, kitą atpirkimo ožiui“ (Kun 16, 8). Viešpaties ožys buvo papjaunamas kaip nuodėmės auka: kunigas perpjaudavo jam gerklę, surinkdavo kraują ir apšlakstydavo juo Šventų Švenčiausiosios uždangą bei altorių, taip apvalydamas šventyklą nuo tautos nuodėmių. „Jis papjaus ožį už tautos nuodėmes ir įneš jo kraują už uždangos“ (Kun 16, 15).
Atpirkimo ožys, priešingai, likdavo gyvas. Vyriausiasis kunigas uždėdavo abi rankas ant jo galvos ir garsiai išpažindavo visas Izraelio tautos nuodėmes, simboliškai perkeldamas jas ant gyvūno. „Aaronas uždės abi rankas ant gyvo ožio galvos ir išpažins visas izraelitų nuodėmes, perkeldamas jas ant ožio galvos“ (Kun 16, 21). Tada ožys buvo pavedamas paskirtam žmogui, kuris išvesdavo jį į dykumą, toli nuo stovyklos, ir palikdavo „negyvenamoje žemėje“. „Ožys neš visus jų nusikaltimus į dykumą“ (Kun 16, 22). Tradicija teigia, kad vėlesniais laikais, siekiant užtikrinti, kad ožys negrįžtų, jis būdavo nustumiamas nuo uolos, tačiau tai nėra nurodyta Biblijoje.
Kodėl atpirkimo ožys?
Atpirkimo ožio ritualas turėjo kelis tikslus, atspindinčius Dievo šventumą ir gailestingumą:
- Nuodėmių pašalinimas: Atpirkimo ožys fiziškai „išnešdavo“ tautos nuodėmes į dykumą, simbolizuodamas jų visišką pašalinimą iš Dievo akivaizdos. Dykuma, kaip tuštumos ir atskyrimo vieta, pabrėžė nuodėmės izoliaciją nuo šventos bendruomenės.
- Susitaikymas su Dievu: Ritualas atkurdavo Izraelio sandorą su Dievu, apvalydamas tautą ir šventyklą nuo nuodėmių, kad Dievo buvimas galėtų išlikti tarp jų.
- Dviguba auka: Du ožiai veikė kaip viena auka: papjautas ožys simbolizavo nuodėmės kainą ir kraujo praliejimą, būtinus atpirkimui, o atpirkimo ožys – nuodėmių pašalinimą, parodydamas Dievo malonę.
Žodis „azazel“, vartojamas atpirkimo ožiui, yra paslaptingas. Kai kurie mokslininkai mano, kad jis reiškia „pašalinimą“ ar „dykumą“, kiti – kad tai demono ar dykumos dvasios vardas, tačiau Biblija to nepatvirtina. Krikščioniškoje interpretacijoje azazel dažnai siejamas su nuodėmės galutiniu pašalinimu per Kristų.
Atpirkimo ožio ritualas turi gilią teologinę reikšmę, ypač krikščionių kontekste:
- Jėzaus kaip atpirkimo ožio pirmavaizdis: Krikščionys mato atpirkimo ožį kaip Jėzaus Kristaus, kuris perėmė pasaulio nuodėmes ir „nunešė“ jas ant kryžiaus, simbolį. Laiške žydams Jėzus lyginamas su auka, kuri buvo sudeginama už stovyklos ribų, panašiai kaip atpirkimo ožys išvedamas į dykumą (Žyd 13, 11–12). „Jis buvo prakeiktas už mus“ (Gal 3, 13), rodo nuodėmių perkėlimą ant Jo.
- Dievo gailestingumas: Atpirkimo ožys parodo, kad Dievas ne tik atleidžia nuodėmes, bet ir visiškai jas pašalina, kaip psalmistas sako: „Kaip toli rytys nuo vakarų, taip Jis nutolina nuo mūsų mūsų nuodėmes“ (Ps 103, 12).
- Nuodėmės svoris: Ritualas pabrėžia, kad nuodėmė atskiria žmogų nuo Dievo, todėl reikalinga auka, kad būtų atkurta bendrystė.
Atpirkimo ožio ritualas buvo praktikuojamas nuo Mozės laikų iki Jeruzalės šventyklos sunaikinimo 70 m. po Kr. Po šventyklos griūties žydų tradicija pakeitė aukojimą malda, atgaila ir pasninku, tačiau Jom Kipur išliko centrine švente. Talmude aprašoma, kaip atpirkimo ožiui buvo užrišama raudona juosta, kuri, anot legendos, tapdavo balta, jei Dievas priimdavo auką, simbolizuodama nuodėmių atleidimą.
Kultūriškai atpirkimo ožys tapo plačiai žinomu simboliu, net už Biblijos ribų. Anglų kalboje terminas „scapegoat“ (atpirkimo ožys) kilęs iš šio ritualo ir reiškia asmenį, kaltinamą už kitų nuodėmes. Tačiau Biblijoje atpirkimo ožys nėra kaltinamas, o veikiau neša nuodėmes Dievo įsakymu, pabrėždamas Jo malonę.
Atpirkimo ožys yra Biblijos simbolis, rodantis Dievo norą atleisti ir pašalinti savo tautos nuodėmes. Per Atpirkimo dienos ritualą, kai vyriausiasis kunigas išpažindavo nuodėmes ir išsiųsdavo ožį į dykumą, Izraelis patirdavo Dievo gailestingumą ir šventumo atkūrimą. Krikščionys šį ritualą mato kaip Jėzaus kryžiaus aukos pirmavaizdį, kur Jis, kaip tobula auka, perėmė ir pašalino pasaulio nuodėmes. „Ožys neš visus jų nusikaltimus į dykumą“ (Kun 16, 22) lieka kvietimu pasitikėti Dievo malone, kuri išlaisvina iš nuodėmės naštos ir atveria kelią į bendrystę su Juo.