Ar įmanoma išlikti ramiam, kai pasaulis aplink griūva? Kai naujienos slegia, darbai spaudžia, o viduje kirba nerimas? Senovės filosofai turėjo atsakymą – ataraksija. Šis graikų terminas, reiškiantis vidinę ramybę ir laisvę nuo trikdžių, yra tarsi kelio ženklas tiems, kurie ieško pusiausvyros chaotiškame gyvenime. Bet kas yra ataraksija, kaip ją pasiekti ir kodėl ji tokia aktuali net XXI amžiuje? Leiskimės į kelionę per filosofiją, kultūrą ir praktiką, kad suprastume šį intriguojantį idealą.
Žodis „ataraksija“ (gr. ἀταραξία) sudarytas iš „a-“ (neigimas) ir „tarachē“ (sąmyšis, trikdymas). Tiesiogiai verčiant, tai būsena, kai žmogus yra „netrikdomas“ – nei išorinių aplinkybių, nei vidinių aistrų. Ataraksija nėra paprastas atsipalaidavimas ar abejingumas. Tai gili, sąmoninga ramybė, kai žmogus išlieka stabilus, nepaisydamas gyvenimo audrų.
Ataraksija pirmiausia siejama su senovės graikų filosofinėmis mokyklomis – epikūrizmu, stoicizmu ir skepticyzmu. Kiekviena iš jų siūlė savo kelią į šią būseną, bet visos sutiko: ataraksija yra aukščiausia proto ir sielos harmonija, leidžianti gyventi laisvai ir oriai.
Epikūrizmas: ramybė per malonumą
Epikūras (341–270 m. pr. Kr.) mokė, kad gyvenimo tikslas yra laimė, pasiekiama per malonumą. Tačiau jo malonumo samprata nebuvo hedonistinis besaikis vartojimas. Epikūras pabrėžė, kad tikroji laimė kyla iš skausmo ir baimės nebuvimo. Ataraksija, anot jo, yra būsena, kai žmogus atsikrato baimių – ypač baimės dėl mirties ar dievų – ir gyvena paprastai, mėgaudamasis draugyste, gamta ir saiku.
Pavyzdžiui, Epikūras skatino atsisakyti nereikalingų troškimų (turtų, šlovės), nes jie sukelia nerimą. Vietoj to jis siūlė rinktis „natūralius ir būtinus“ malonumus, tokius kaip maistas, pastogė ar pokalbiai su draugais. Ataraksija čia yra proto būsena, kai nieko netrūksta ir niekas nekelia sąmyšio.
Stoicizmas: ramybė per dorybę
Stoikai, tokie kaip Seneka, Markas Aurelijus ar Epiktetas, ataraksiją siejo su dorybingu gyvenimu. Jų manymu, ramybė kyla ne iš išorinių aplinkybių, o iš vidinės disciplinos. Stoikas priima tai, ko negali pakeisti (likimą, gamtos dėsnius), ir sutelkia dėmesį į tai, kas jo valioje – savo mintis, veiksmus ir požiūrį.
Stoikų ataraksija yra tarsi tvirtovė: nesvarbu, kokios audros siaučia aplink, žmogus išlieka ramus, nes jo protas vadovaujasi protu ir dorybe. Pavyzdžiui, Markas Aurelijus savo „Sau pačiam“ rašė: „Jei tave trikdo kas nors, tai ne pats dalykas, o tavo sprendimas apie jį.“ Ataraksija stoikui – tai laisvė nuo emocinių trikdžių, pasiekta per savikontrolę ir priėmimą.
Skepticizmas: ramybė per nežinojimą
Skeptikai, tokie kaip Pironas, siūlė kitokį kelią į ataraksiją – per abejones. Jie teigė, kad dauguma mūsų kančių kyla iš įsitikinimų ir dogmų. Jei žmogus suspenduoja sprendimus (gr. epochē) ir pripažįsta, kad nieko negali žinoti tikrai, jis atsikrato dogmų keliamo nerimo. Skeptikų ataraksija yra būsena, kai žmogus nustoja kovoti su nežinomybe ir tiesiog gyvena, priimdamas pasaulį tokį, koks jis yra.
Šiandien, kai mus bombarduoja informacija, socialiniai tinklai ir nuolatinis spaudimas būti „sėkmingais“, ataraksijos idėja skamba kaip utopija. Tačiau būtent todėl ji tokia aktuali. Šiuolaikinis žmogus dažnai jaučiasi įkalintas nerimo, perfekcionizmo ar baimės „neatitikti standartų“. Ataraksija siūlo išeitį – ne bėgti nuo problemų, o keisti savo santykį su jomis.
- Psichologinis aspektas: Ataraksija artima šiuolaikinei kognityvinei elgesio terapijai, kuri moko, kad mūsų emocijas lemia ne įvykiai, o mūsų interpretacijos. Pavyzdžiui, praradęs darbą žmogus gali panikuoti arba priimti tai kaip naują galimybę – ataraksija skatina antrąjį kelią.
- Minimalizmas: Epikūro idėjos apie paprastą gyvenimą atliepia šiuolaikinį minimalizmo judėjimą. Atsisakydami perteklinių daiktų, ambicijų ar socialinių lūkesčių, žmonės dažnai atranda ramybę.
- Mindfulness: Stoikų ir skeptikų praktikos primena mindfulness meditaciją, kuri skatina būti „čia ir dabar“, nesigręžiojant į praeitį ar nesibaiminant dėl ateities.
Ataraksija tai praktika, reikalaujanti sąmoningumo ir pastangų. Štai keli žingsniai, įkvėpti senovės filosofų:
- Atsikratyk baimių: Epikūras siūlė apmąstyti mirtį ne kaip bausmę, o kaip natūralų procesą. Šiandien tai gali reikšti darbą su savo nerimu – per terapiją, meditaciją ar pokalbius.
- Priimk, ko negali pakeisti: Stoikai mokė skirti, kas yra tavo valioje, o kas ne. Negali pakeisti kitų žmonių nuomonės ar oro, bet gali pakeisti savo reakciją.
- Sumažink troškimus: Atsisakyk nereikalingų ambicijų ar materialinių tikslų. Paklausk savęs: ar man tikrai reikia naujo telefono, ar tai tik visuomenės primesta iliuzija?
- Abejok dogmomis: Skeptikų pavyzdžiu, kritiškai vertink savo įsitikinimus. Ar tikrai „privalai“ viską žinoti ar būti tobulas?
- Praktikuok dėkingumą: Ramybė kyla iš to, ką jau turi. Kasdien užrašyk tris dalykus, už kuriuos esi dėkingas – tai padeda sutelkti dėmesį į esamą akimirką.
Ataraksija tai būsena, kai žmogus išlieka laisvas – laisvas nuo baimės, pavydo, pykčio ar tuščių troškimų. Ji leidžia gyventi autentiškai, nepasiduodant išoriniam chaosui. Šiandien, kai pasaulis skęsta informacijos triukšme, ataraksija tampa tarsi švyturys, rodantis kelią į vidinę laisvę.
Senovės filosofai žinojo, kad tikroji laimė nėra daiktuose, šlovėje ar net amžiname gyvenime. Ji slypi ramybėje, kurią nešiojiesi savyje. Ataraksija – tai ne tik terminas, bet ir kvietimas: sustoti, įkvėpti ir atrasti harmoniją, kuri visada buvo tavyje.