Aštuondienis (lot. octava) – tai liturginis laikotarpis, trunkantis aštuonias dienas nuo svarbios šventės. Bažnyčia tokiu būdu tarsi išplečia šventės laiką, leisdama ne tik paminėti ją vieną dieną, bet ir gyventi jos prasme visą savaitę. Tai nėra vien pasikartojimas – tai dvasinis aidas, kai vienos dienos įvykis plečiasi į laiką, kad tikintysis galėtų į jį įsigilinti.
Pavyzdžiui, Kalėdų aštuondienis prasideda gruodžio 25 d. ir tęsiasi iki sausio 1 d., o Velykų aštuondienis – nuo Velykų sekmadienio iki Dievo Gailestingumo sekmadienio (pirmojo po Velykų). Per šį laikotarpį liturgijoje kasdien skamba šventės aidai: giesmės, maldos, skaitymai išlaiko tą pačią šventinę dvasią.
Ši tradicija kyla dar iš Senosios Sandoros laikų, kai kai kurios šventės – pavyzdžiui, Palapinių šventė – buvo švenčiamos aštuonias dienas. Krikščionybėje aštuondienis taip pat simboliškai susijęs su aštuntąja diena, kurią Bažnyčia suvokia kaip prisikėlimo ir amžinybės dieną. Jei septynios dienos – tai kūrinijos ciklas, tai aštuntoji – jau naujo gyvenimo pradžia, kuri peržengia įprastą laiką.
Aštuondienio metu kviečiama ne tik švęsti, bet ir apsistoti ties šventės prasme. Tai laikas, kai išorinis džiaugsmas tampa vidiniu apmąstymu. Bažnyčia supranta, kad tikrosios dovanos retai suvokiamos per vieną dieną – tam reikia laiko, tylos, pasikartojimo.
Aštuondienis (aštundienis, aštuntadienis, aštunios dienos) – tai liturginis kvėpavimas, kai viena didelė šventė leidžiama ne tik išgyventi, bet ir įsišaknyti žmogaus viduje. Tai lyg aidas iš dangaus, kuris skamba dar kelias dienas, kol viskas nurimsta, ir žmogus jau gyvena tuo, ką šventė.