Apostazija – tai sąmoningas ir viešas atsisakymas savo tikėjimo ar išėjimas iš religinės bendruomenės. Krikščionybėje tai reiškia atsiskyrimą nuo Bažnyčios ir tikėjimo dogmų. Islamo teisėje apostatai gali būti laikomi atsimetėliais su rimtomis pasekmėmis. Religiniai tekstai dažnai vertina apostaziją kaip sunkią nuodėmę ar nelojalumą Dievui.
Apostazija – tai ne tik formali religinio tikėjimo atsisakymo deklaracija, bet ir gilus asmeninis virsmas, kuris dažnai kyla iš ilgo vidinio konflikto. Ji gali būti tylus nutolimas nuo tikėjimo arba garsiai paskelbta pozicija, sukelianti rezonansą tiek asmeniniame gyvenime, tiek plačioje visuomenėje. Istoriškai apostazija buvo vertinama itin griežtai, nes tikėjimo bendruomenės ją suvokė kaip išdavystę ne tik Dievui, bet ir visai tikinčiųjų grupei. Kai kuriais atvejais, ypač teokratinėse visuomenėse, ji net buvo baudžiama mirtimi.
Krikščionybėje apostazija laikoma sąmoningu tikėjimo dogmų ir Bažnyčios atmetimu. Tai gali reikšti atsisakymą išpažinti Dievo egzistavimą, nepritarimą pagrindinėms doktrinoms arba net pasitraukimą iš kunigystės ar vienuolystės. Katalikų Bažnyčioje apostazija skiriama nuo erezijos ir schizmos: eretikas vis dar gali save laikyti krikščioniu, nors atmeta kai kurias dogmas, o schizmatikas gali laikytis visų tikėjimo tiesų, bet atsiskirti nuo oficialios Bažnyčios struktūros. Apostatas, tuo tarpu, visiškai nutraukia ryšį su tikėjimu.
Islamo kontekste apostazija (ridda) laikoma sunkiu nusikaltimu prieš bendruomenę ir gali turėti juridines pasekmes priklausomai nuo šalies įstatymų. Kai kuriose musulmonų valstybėse apostatai gali susidurti su socialiniu boikotu, kalėjimu ar net fizinėmis bausmėmis. Korane apostazija minima kaip nuodėmė, tačiau vėlesnė teisinė praktika kai kuriose vietose ją pavertė net baudžiamuoju nusikaltimu.
Apostazijos priežastys yra įvairios. Kai kurie žmonės atsisako tikėjimo dėl racionalių priežasčių, nerasdami logikos religinėse tiesose. Kiti nusivilia dėl moralinių prieštaravimų – pavyzdžiui, matydami dviveidiškumą religinių lyderių elgesyje ar istorines neteisybes, įvykdytas religijos vardu. Kartais apostazija gali būti sąlygota asmeninių patirčių – sunkių gyvenimo išbandymų, kurie priverčia suabejoti Dievo buvimu.
Vis dėlto, apostazija nėra vien tik atmetimas. Kai kuriais atvejais tai tampa naujos pasaulėžiūros gimimu. Žmogus gali pereiti į kitą tikėjimą, tapti agnostiku ar ateistu, o kartais tiesiog palikti organizuotą religiją, bet išlaikyti asmeninį dvasingumą. Tai procesas, kuris gali sukelti tiek išsilaisvinimą, tiek vienišumo jausmą, ypač jei apostatas yra kilęs iš stipriai religingos aplinkos.