Žodis antropocentrizmas kilęs iš dviejų graikų kalbos žodžių: ánthrōpos – žmogus ir kéntron – centras. Pažodžiui tai reiškia „žmogus centre“. Šiuo terminu apibūdinamas požiūris, kad žmogus yra svarbiausia arba centrinė visatos ir gyvybės vertybė.
Antropocentrizmo šaknys siekia senovę. Senovės graikų filosofijoje žmogus buvo laikomas proto ir tvarkos šaltiniu, o gamta – priemone žmogaus tikslams. Ši nuostata ypač sustiprėjo Viduramžiais ir vėliau – per Renesanso laikotarpį, kai buvo pabrėžiamas žmogaus protas, kūryba ir dominavimas pasaulyje.
Moderniais laikais antropocentrizmas tapo pagrindu daugeliui mokslo, technologijos ir ekonomikos pokyčių. Gamtos ištekliai pradėti vertinti kaip priemonės žmonių gerovei užtikrinti. Žmogus – kūrėjas, vartotojas ir pasaulio tvarkytojas. Tačiau ši pasaulėžiūra sulaukė ir kritikos.
Aplinkosaugininkai ir kai kurie teologai pastebėjo, kad kraštutinis antropocentrizmas skatina aplinkos niokojimą, gyvūnų kančias ir socialinę nelygybę. Popiežius Pranciškus enciklikoje Laudato si’ kritikavo šiuolaikinį antropocentrizmą kaip „iškreiptą žmogaus viršenybės suvokimą“, kuris pateisina gamtos išnaudojimą be atsakomybės. Vietoje to siūloma „integrali ekologija“, kur žmogus laikomas kūrinijos dalimi, o ne jos viešpačiu.
Šiandien antropocentrizmo sąvoka naudojama filosofijoje, teologijoje, etikoje, aplinkosaugos moksluose. Daugelis šiuolaikinių mąstytojų siūlo pereiti nuo žmogaus centro prie biocentrizmo (visa gyvybė yra vertinga) ar ekocentrizmo (visa ekosistema yra vertinga) požiūrių.
Taigi, antropocentrizmas – tai diskusijų laukas apie žmogaus vietą pasaulyje ir atsakomybę prieš kitus gyvus padarus bei pačią Žemę.