Antifonaras – tai liturginė knyga, kurioje surašyti Bažnyčios valandų liturgijos (dienos maldų ciklo) giesmių ir antifonų tekstai bei melodijos. Antifonos – trumpi giedami sakiniai arba frazės, dažniausiai įžanginės arba atsakomosios eilutės prieš psalmes, kurios suteikia giesmei kontekstą ar nuotaiką. Antifonaras buvo būtinas chorui ar bendruomenei, kad visi maldos dalyviai galėtų vieningai giedoti pagal tą pačią tvarką.
„Antifonaras“ kilo iš graikų kalbos žodžio antiphonē, reiškiančio „atsakymas“ arba „atsakomąja giesmė“. Tai atspindi senovinį giedojimo būdą, kai vienas choro balsas ar grupė giedodavo eilutę, o kita grupė arba visa bendruomenė atsakydavo.
Viduramžiais kiekvienas vienuolynas, katedra ar didesnė parapinė bažnyčia turėjo savo antifonarą, nes dienos malda – vadinama valandų liturgija arba Dievo tarnyba (Officium Divinum) – buvo neatskiriama krikščioniško gyvenimo dalis. Antifonaras padėdavo palaikyti vieningą giedojimo tvarką per rytmetines, dienos ir vakaro valandas, o šventinėms dienoms skirtos antifonos sustiprindavo liturginių švenčių iškilmingumą.
Antifonarai pradėjo formuotis kartu su chorinio giedojimo tradicija jau IV–VI amžiuje, kai susiklostė bendros bažnytinės giesmės tvarkos. Pirmieji žinomi antifonarai siejami su šv. Benedikto regula, kurioje nurodyta psalmių ir antifonų tvarka vienuolynams. Popiežiaus Grigaliaus I laikais (apie 590–604 m.) buvo surinkta ir sisteminta daugybė giesmių, iš kurių kilo Grigališkasis choralas, tapęs pagrindu viduramžių antifonarams.
Iki IX–X amžiaus antifonarai buvo rankraščiai, kuriuos rašė vienuoliai skriptorijose. Viduramžiais jie tapo puošniomis knygomis, iliustruotomis miniatiūromis, dažnai tokio dydžio, kad iš jų galėtų skaityti visas choras. XIII–XV amžiuje antifonarai įgavo aiškesnes struktūras, atsižvelgiant į bažnytinius metus ir šventes.
Kai kuriuose didžiuosiuose gotikiniuose vienuolynuose antifonarai buvo tokie dideli, kad choristai stovėdavo aplink milžinišką knygą ir visi skaitydavo iš vieno puslapio. Tokie antifonarai dabar saugomi muziejuose ir laikomi viduramžių meno šedevrais.
Citata iš viduramžių antifonaro
“Exsultate Deo adiutori nostro, jubilate Deo Jacob.”
(“Džiūgaukite Dievui, mūsų gelbėtojui, šlovinkite Jokūbo Dievą.”)
Šiandien antifonarai vis dar naudojami vienuolynuose, kai kurios katedros ir chorai atlieka giesmes pagal tradicinį antifonarų repertuarą, ypač švęsdami didžiąsias liturgines šventes. Be to, Grigališkasis choralas, kylantis iš senųjų antifonarų, tebėra vertinamas kaip gilios dvasinės muzikos pavyzdys.