Anikonizmas – tai religinė ar kultūrinė praktika, kai vengiama dievybių ar šventų esybių vaizdavimo antropomorfiniais (žmogiškais) ar kitais materialiais atvaizdais, tokiais kaip statulos, paveikslai ar ikonos. Vietoj to dievybė dažnai simbolizuojama abstrakčiais ženklais, gamtos elementais ar visai nevaizduojama. Terminas kilęs iš graikų kalbos žodžių „a-“ (ne, be) ir „eikōn“ (atvaizdas), reiškiantis „be atvaizdo“.
Pagrindinės savybės:
- Atvaizdų vengimas: Anikonizmas atmeta dievų vaizdavimą kaip žmones, gyvūnus ar objektus, laikydamas tai netinkamu ar net šventvagišku.
- Abstraktūs simboliai: Dievybė gali būti išreiškiama per simbolius (pvz., akmuo, ugnis, medis) arba paliekama be fizinio pavidalo, pabrėžiant jos dvasinę prigimtį.
- Dvasinis akcentas: Anikonizmas dažnai siejamas su tikėjimu, kad dievas yra pernelyg didingas ar transcendentinis, kad būtų apribotas materialiu atvaizdu.
Istoriniai pavyzdžiai:
- Judaizmas: Senajame Testamente draudžiama kurti „stabus“ (Išėjimo knyga 20:4), todėl Jahvė nevaizduojamas, o šventumas išreiškiamas per Sandoros skrynią ar žodį (Tora).
- Islamas: Anikonizmas yra griežtas, ypač sunitų tradicijoje, kur Alacho ar pranašo Mahometo vaizdavimas laikomas šventvagyste. Vietoj to naudojama kaligrafija ar geometriniai raštai.
- Ankstyvoji krikščionybė: Kai kurios ankstyvosios krikščionių bendruomenės vengė Jėzaus ar Dievo atvaizdų, remdamosi žydų tradicija, tačiau vėliau ikonografija tapo įprasta.
- Budizmas: Ankstyvajame budizme Buda nebuvo vaizduojamas žmogaus pavidalu; vietoj to naudojami simboliai, pvz., pėdsakas, lotoso žiedas ar Bodhi medis.
- Senovės Graikija: Nors graikai turėjo antropomorfinius dievus, kai kurios kulto vietos (pvz., Delfų akmuo, simbolizuojantis Apoloną) atspindėjo anikonizmą.
Lietuvių pagoniškoje religijoje anikonizmo požymių galima įžvelgti šventose giriose, akmenyse ar medžiuose, kurie simbolizavo dievybes (pvz., Perkūną ar Žemyną) be antropomorfinių atvaizdų. Pavyzdžiui, šventieji ąžuolai ar akmenys buvo laikomi dieviškumo buveinėmis, o ne dievų „portretais“. Tačiau dėl ribotų rašytinių šaltinių sunku tvirtai teigti, kad lietuviai griežtai laikėsi anikonizmo, nes kai kurios dievybės galėjo būti vaizduojamos paprastais drožiniais.
Skirtumai nuo kitų sistemų:
- Ikonizmas: Religinė praktika, kai dievybės vaizduojamos atvaizdais (pvz., krikščionių ikonos, hinduistų statulos).
- Idolatrija: Atvaizdų garbinimas, dažnai kritikuojamas anikonistinėse tradicijose kaip klaidingas dievo tapatinimas su objektu.
- Panteizmas ar panenteizmas: Šios sistemos gali būti anikonistinės, jei dievas laikomas pernelyg abstrakčiu vaizdavimui, bet anikonizmas yra specifinė praktika, o ne visa tikėjimo sistema.
Anikonizmas pabrėžia dieviškumo transcendenciją ir dvasinį grynumą, vengiant materializmo ar žmogaus ribotumo dievo suvokime. Jis taip pat skatina simbolinį mąstymą ir gali apsaugoti nuo stabmeldystės, kaip tai supranta kai kurios religijos. Kultūriškai anikonizmas paveikė meną (pvz., islamo kaligrafiją) ir religinę filosofiją, skatindamas abstraktesnį dievo suvokimą.