Anglikonų Bažnyčia, dažnai vadinama Anglijos Bažnyčia (Church of England), yra viena iš reikšmingiausių krikščioniškų denominacijų pasaulyje, turinti gilias istorines šaknis ir unikalią teologinę tapatybę. Šis straipsnis apžvelgia jos įkūrimą, istoriją, veiklą, doktriną ir skirtumus nuo žemyninės Europos bažnyčių bei tikėjimų.
Anglikonų Bažnyčia oficialiai laikoma įkurta XVI a., per Anglijos Reformaciją, kai 1534 m. Anglijos karalius Henrikas VIII paskelbė Aukščiausiosios valdžios aktą (Act of Supremacy), kuriuo jis tapo Anglijos Bažnyčios „aukščiausiu vadovu žemėje“, atskirdamas ją nuo Romos katalikų bažnyčios ir popiežiaus autoriteto. Nors Henrikas VIII yra pagrindinė figūra, susijusi su šiuo atsiskyrimu, Anglikonų Bažnyčios formavimasis buvo ilgesnis procesas, kuriame dalyvavo daugybė teologų, politikų ir dvasininkų, įskaitant Tomą Krenmerį (Kenterberio arkivyskupą) ir Tomą Kromvelį.
Priežastys:
- Politinės ir asmeninės: Henrikas VIII siekė anuluoti savo santuoką su Kotryna Aragoniete, kad galėtų vesti Aną Bolin. Popiežius Klemensas VII atsisakė suteikti anuliavimą, todėl Henrikas nutraukė ryšius su Roma.
- Teologinės ir reformacinės: Anglijoje jau buvo juntamos Reformacijos idėjos, įkvėptos Martino Liuterio ir kitų protestantų. Daugelis anglų dvasininkų ir pasauliečių norėjo reformuoti Bažnyčią, pašalindami korupciją, atlaidų praktiką ir kitas katalikų tradicijas, kurios, jų manymu, neatitiko Šventojo Rašto.
- Nacionalinės: Henrikas VIII siekė stiprinti Anglijos suverenitetą, mažindamas užsienio (popiežiaus) įtaką šalies religiniam ir politiniam gyvenimui.
Nors atsiskyrimas buvo politiškai motyvuotas, Anglikonų Bažnyčia laikui bėgant išsivystė į savarankišką krikščionišką tradiciją, balansuojančią tarp katalikybės ir protestantizmo.
Anglikonų Bažnyčios istorija yra turtinga ir sudėtinga, atspindinti Anglijos ir globalios krikščionybės pokyčius:
- Henrikas VIII (1509–1547): Atsiskyrimas nuo Romos buvo pirmasis žingsnis. Bažnyčia išlaikė daug katalikiškų apeigų ir doktrinų, tačiau panaikino popiežiaus autoritetą ir konfiskavo vienuolynų turtą.
- Edvardas VI (1547–1553): Jaunasis karalius, veikiamas protestantų patarėjų, įvedė labiau protestantišką doktriną. Buvo išleista Bendroji maldų knyga (Book of Common Prayer, 1549, 1552), kuri tapo pagrindiniu liturginiu tekstu.
- Marija I (1553–1558): Katalikė karalienė bandė grąžinti Angliją į Romos katalikybę, persekiodama protestantus („Kruvinoji Marija“). Šis laikotarpis sustiprino protestantų pasipriešinimą.
- Elžbieta I (1558–1603): Jos valdymo metu buvo įtvirtintas „Elžbietos susitarimas“, siekiantis suvienyti katalikus ir protestantus po viena Bažnyčia. 1559 m. buvo priimtas naujas Aukščiausiosios valdžios aktas, o 1571 m. patvirtinti 39 straipsniai, apibrėžiantys Anglikonų doktriną. Anglikonų Bažnyčia tapo „vidurio keliu“ (via media) tarp katalikybės ir protestantizmo.
- XVII a.: Bažnyčia susidūrė su vidiniais konfliktais tarp puritonų (norėjusių daugiau protestantizmo) ir aukštosios bažnyčios šalininkų (artimesnių katalikybei). Anglijos pilietinis karas (1642–1651) ir trumpalaikis puritonų valdymas (1649–1660) paveikė Bažnyčią, tačiau po Restauracijos (1660) ji atgavo stabilumą.
- XVIII–XIX a.: Anglikonų Bažnyčia plėtėsi per Britų imperiją, steigdama misijas Šiaurės Amerikoje, Afrikoje, Azijoje ir Australijoje. Atsirado Anglikonų bendrija (Anglican Communion), jungianti nepriklausomas anglikonų bažnyčias visame pasaulyje.
- XX–XXI a.: Bažnyčia susidūrė su sekuliarizacijos, moterų kunigystės (įvesta 1994 m. Anglijoje) ir kitų socialinių klausimų iššūkiais. Anglikonų bendrija, jungianti apie 85 milijonus narių, išlieka įvairi, tačiau kartais susiduria su įtampomis dėl doktrinos (pvz., dėl homoseksualumo ar liberalios teologijos).
Anglikonų Bažnyčia atlieka šias pagrindines funkcijas:
- Liturgija ir pamaldos: Naudoja Bendrąją maldų knygą pamaldoms, kurios dažnai yra iškilmingos, tačiau lanksčios. Pagrindiniai sakramentai yra Krikštas ir Eucharistija.
- Misijos ir švietimas: Steigia mokyklas, ligonines ir labdaros organizacijas visame pasaulyje. Anglikonų bendrija aktyviai dalyvauja humanitarinėje veikloje.
- Bendruomenės formavimas: Bažnyčia organizuoja parapijas, kuriose tikintieji renkasi maldai, studijoms ir socialinei veiklai.
- Teologinė refleksija: Anglikonų teologai ir vyskupai diskutuoja apie tikėjimo, etikos ir visuomenės klausimus, ieškodami balanso tarp tradicijos ir šiuolaikinių iššūkių.
Anglikonų Bažnyčios doktrina
Anglikonų doktrina remiasi 39 straipsniais (Thirty-Nine Articles), patvirtintais 1571 m., kurie apibrėžia Bažnyčios tikėjimo pagrindus. Pagrindiniai doktrinos bruožai:
- Šventasis Raštas: Yra aukščiausias autoritetas tikėjimo ir moralės klausimais (6 straipsnis).
- Trejybė ir Kristus: Tikėjimas Šventąja Trejybe (1 straipsnis) ir Kristaus dieviškąja bei žmogiškąja prigimtimi (2–4 straipsniai).
- Išganymas: Pateisinimas tik per tikėjimą Kristumi (11 straipsnis), tačiau geri darbai yra tikėjimo vaisius (12 straipsnis).
- Sakramentai: Pripažįstami du pagrindiniai sakramentai – Krikštas ir Viešpaties Vakarienė (25 straipsnis). Kiti (pvz., santuoka, šventimai) laikomi svarbiais, bet ne sakramentais.
- Bažnyčios autoritetas: Bažnyčia turi teisę nustatyti apeigas, bet negali prieštarauti Raštui (20 straipsnis). Popiežiaus jurisdikcija atmetama (37 straipsnis).
- Via media: Doktrina siekia balanso tarp katalikybės (apeigos, vyskupų struktūra) ir protestantizmo (Rašto pirmenybė, atmetami atlaidai, skaistykla – 22 straipsnis).
Doktrina yra lanksti, leidžianti įvairias interpretacijas, todėl Anglikonų Bažnyčioje egzistuoja skirtingos srovės: aukštoji bažnyčia (artima katalikybei), žemoji bažnyčia (artima protestantizmui) ir platioji bažnyčia (liberali).
Skirtumai nuo žemyninės Europos bažnyčių ir tikėjimų
Anglikonų Bažnyčia skiriasi nuo žemyninės Europos bažnyčių (pvz., Romos katalikų, liuteronų, reformatų) keliais aspektais:
- Nuo Romos katalikų bažnyčios:
- Popiežiaus autoritetas: Anglikonai atmeta popiežiaus primatą, laikydami monarchą ar vietinius vyskupus Bažnyčios vadovais (37 straipsnis).
- Doktrina: Atmetami skaistykla, atlaidai, šventųjų garbinimas (22 straipsnis) ir transubstanciacija (28 straipsnis). Eucharistija laikoma dvasine, o ne fizine Kristaus buvimu.
- Kunigystė: Leidžiama kunigų santuoka (32 straipsnis), o nuo XX a. – moterų kunigystė.
- Liturgija: Naudojama Bendroji maldų knyga vietoj lotyniškų mišių, pamaldos dažnai vyksta vietine kalba (24 straipsnis).
- Nuo liuteronų ir reformatų:
- Struktūra: Anglikonai išlaikė episkopalinę struktūrą (vyskupai, arkivyskupai), o daugelis reformatų bažnyčių (pvz., kalvinistų) naudoja presbiterijoną ar kongregacinę valdymo formą.
- Liturgija: Anglikonų apeigos yra iškilmingesnės, artimesnės katalikiškoms, palyginti su paprastesnėmis liuteronų ar reformatų pamaldomis.
- Doktrinos lankstumas: Anglikonų 39 straipsniai leidžia platesnę interpretaciją nei griežtos liuteronų (Augsburgo išpažinimas) ar reformatų (Vestminsterio išpažinimas) doktrinos.
- Valstybės ir Bažnyčios ryšys: Anglijos Bažnyčia yra valstybinė, glaudžiai susijusi su monarchija, o žemyninės protestantų bažnyčios dažnai yra labiau atskirtos nuo valstybės.
- Unikalus „vidurio kelias“:
- Anglikonizmas siekia suderinti katalikų tradiciją (apeigas, sakramentus) su protestantų principais (Rašto autoritetas, tikėjimas malone). Tai išskiria jį iš griežtai katalikiškų ar protestantiškų Europos bažnyčių.
- Anglikonų Bažnyčia dažnai vadinama „inkliuzine“, leidžiančia įvairias teologines perspektyvas, skirtingai nuo dogmatiškesnių žemyninių konfesijų.
Šiandien Anglikonų Bažnyčia yra globali per Anglikonų bendriją, jungiančią apie 85 milijonus narių daugiau nei 165 šalyse. Kenterberio arkivyskupas yra simbolinis bendrijos vadovas, tačiau kiekviena bažnyčia (pvz., Episkopalinė bažnyčia JAV) yra savarankiška. Bažnyčia aktyviai dalyvauja ekumeniniame dialoge, socialinėje veikloje ir reaguoja į šiuolaikinius iššūkius, tokius kaip klimato kaita, lyčių lygybė ir sekuliarizacija.
Anglikonų Bažnyčia yra unikali krikščioniškos tradicijos dalis, gimusi iš XVI a. politinių ir religinių permainų, bet išaugusi į pasaulinę bendruomenę. Jos „vidurio kelio“ doktrina, įtvirtinta 39 straipsniuose, leidžia derinti tradiciją ir reformą, o lanksti teologija skatina įvairovę. Skirdamasi nuo žemyninės Europos bažnyčių savo struktūra, liturgija ir valstybės vaidmeniu, ji išlieka girdimu krikščionybės balsu, ieškančiu balanso tarp praeities ir dabarties.