Anchas (dar vadinamas „ancho kryžius“ arba egiptietiškasis gyvybės ženklas) – vienas atpažįstamiausių simbolių Senovės Egipto mene ir religijoje. Jis vaizduojamas kaip kryžius su ovalia kilpa viršuje ir dažnai laikomas dievų, faraonų ar šventųjų gyvūnų rankose. Šis ženklas reiškė gyvybę, gyvenimo galią, nemirtingumą ir dievišką apsaugą.
Anchas (hieroglifas Ꜥnḫ) reiškia „gyventi“ arba „gyvybė“. Tai ne tik kalbos ženklas, bet ir stiprus religinis simbolis, dažnai randamas ant kapų sienų, sarkofagų, šventyklų reljefų ir amuletų. Egiptiečiai tikėjo, kad turintis ancho ženklą ar jį nešiojantis žmogus sulauks dievų malonės ir dvasinės bei fizinės gyvybės tęstinumo – tiek šiame, tiek pomirtiniame pasaulyje.
Kam naudotas?
- Dievai dažnai vaizduojami laikantys anchą šalia žmonių lūpų – tai simbolizuoja „gyvybės kvapą“, dievišką dovaną, kurią dievas perduoda žmogui.
- Faraonai savo valdymo įvaizdyje naudojo anchą kaip simbolį, rodantį, kad jų galia kyla iš dieviškos kilmės ir gyvybės jėgos.
- Maldose ir ritualuose anchas buvo vartojamas kaip amuletas, apsaugantis nuo ligų, blogų dvasių ir mirtingumo.
Ancho simbolio kilmė nėra visiškai aiški – vieni mokslininkai mano, kad jis kilo iš sandalų dirželio formos, kiti – kad tai vyrų ir moterų lytinių simbolių sujungimas, reiškiantis gyvybės pradžią. Yra net interpretacijų, jog tai simbolinis žmogaus siluetas arba saulės kelio per dangų atspindys.
Krikščioniškoje tradicijoje, ankstyvieji koptai (Egipto krikščionys) perėmė anchą kaip simbolį ir jis virto tuo, ką šiandien pažįstame kaip krikščioniškąjį kryžių – tačiau su kilpele viršuje, vadinamą koptų kryžiumi.
Kur jis randamas?
- Izidės vaizdiniuose anchas dažnai laikomas rankoje arba matomas šalia jos kūno – tai pabrėžia jos, kaip gyvybę palaikančios dievybės, prigimtį.
- Kapų freskose anchas laikomas kartu su saulės disku ar lazda – tai ženklas, kad mirusysis bus globojamas pomirtiniame pasaulyje.
- Šventyklų reljefuose, ypač Karnake, Luksore ir Filė saloje, anchas nuolat kartojasi šalia kitų dievų atributų.