Altoriaus kryžius yra krikščioniškas simbolis, nuolat stovintis ant altoriaus per šventąsias Mišias ar kitas liturgines apeigas. Šis kryžius, dažnai nedidelis, bet išraiškingas, yra centrinis liturgijos elementas, simbolizuojantis Kristaus auką ir Jo buvimą Eucharistijoje. Skirtingai nuo procesinio kryžiaus, kuris nešamas, altoriaus kryžius yra stacionarus, skirtas sutelkti tikinčiųjų dėmesį į kryžiaus slėpinį – Kristaus kančią, mirtį ir prisikėlimą.
Altoriaus kryžius gali būti su Nukryžiuotojo atvaizdu (krucifiksu) arba be jo, priklausomai nuo denominacijos tradicijų. Kaip teigia Vatikano II susirinkimo dokumentas Sacrosanctum Concilium: „Kryžius ant altoriaus yra priminimas, kad Eucharistija yra Kristaus kryžiaus aukos pratęsimas.“
Altoriaus kryžius dažnai pasižymi subtiliu, bet reikšmingu dizainu:
- Forma: Dažniausiai tai lotyniškas kryžius (su ilgesniu vertikaliu skersiniu) katalikų ir protestantų bažnyčiose arba trijų skersinių kryžius ortodoksų cerkvėse. Krucifiksas (su Kristaus figūra) yra įprastas katalikų tradicijoje, o tuščias kryžius – protestantų.
- Medžiagos: Kryžiai gaminami iš medžio, sidabro, aukso, bronzos ar net akmens. Viduramžiais jie buvo puošiami emaliu, brangakmeniais ar reljefais, vaizduojančiais šventuosius ar biblines scenas.
- Dydis: Altoriaus kryžius paprastai yra mažesnis nei procesinis, kad netrukdytų liturginėms apeigoms, tačiau pakankamai matomas, kad būtų pastebėtas iš viso bažnyčios navos.
- Puošyba: Kai kuriuose kryžiuose yra papildomų simbolių, pvz., vynuogienojai (simbolizuojantys Eucharistiją) arba alfa ir omega raidės (Kristaus amžinybė). Ortodoksų kryžiai dažnai turi ikoniškas detales, pvz., Mergelei Marijai ar apaštalui Jonui skirtus medalionus.
Altoriaus kryžius atlieka kelias esmines funkcijas liturgijoje:
- Liturginis centras: Per Mišias kryžius yra ant altoriaus, primindamas, kad Eucharistija yra Kristaus kryžiaus aukos atminimas. Katalikų tradicijoje kunigas dažnai žvelgia į kryžių, atlikdamas konsekreciją, simbolizuodamas bendrystę su Kristumi.
- Dvasinis susitelkimas: Kryžius padeda tikintiesiems sutelkti dėmesį į Kristaus auką. Kaip teigiama Romos mišiolė (Missale Romanum): „Kryžius ant altoriaus yra ženklas, kad Mišios švenčiamos Kristaus vardu ir Jo auka.“
- Simbolinė reikšmė: Altoriaus kryžius jungia Senojo Testamento aukojimo altorių su Naujojo Testamento kryžiaus auka, pabrėždamas tęstinumą tarp Senosios ir Naujosios Sandoros.
- Šventinimo apeigos: Kai kuriose tradicijose, ypač ortodoksų, altoriaus kryžius naudojamas šventinant vandenį, aliejų ar kitus liturginius objektus.
Altoriaus kryžius yra esminis įvairių krikščionių denominacijų elementas:
- Katalikų bažnyčia: Katalikų Mišiose altoriaus kryžius yra privalomas pagal Bendrąją Romos mišiolo instrukciją (GIRM, 117 punktas), kuris nurodo, kad kryžius turi būti ant altoriaus arba šalia jo. Paprastai tai krucifiksas, pabrėžiantis Kristaus kančią.
- Ortodoksų bažnyčia: Ortodoksų cerkvėse altoriaus kryžius dažnai yra trijų skersinių, stovintis ant altoriaus (vadinamo „prestolu“). Jis naudojamas per Dieviškąją liturgiją ir gali būti nešamas trumpoms procesijoms šventovėje.
- Anglikonų ir liuteronų bažnyčios: Šios protestantų denominacijos, išlaikančios liturginę tradiciją, naudoja altoriaus kryžių, kuris dažnai būna tuščias, pabrėžiant prisikėlimą. Anglikonų bažnyčiose kryžius gali būti derinamas su kitais simboliais, pvz., Velykų žvake.
- Kitos bendruomenės: Kai kurios reformuotos bažnyčios nenaudoja altoriaus kryžiaus, laikydamos jį pernelyg ikonišku, tačiau ekumeninėse aplinkose, pvz., Taizé susitikimuose, jis kartais pasirodo kaip vienybės simbolis.
Altoriaus kryžiaus tradicija siekia ankstyvąją krikščionybę, ypač IV–V a., kai bažnyčiose pradėjo formuotis nuolatinė liturginė erdvė. Po Konstantino edikto (313 m.) kryžius tapo centriniu krikščionybės simboliu, o altorius – šventąja vieta, kur švenčiama Eucharistija. Ankstyvosiose bazilikose, pvz., Šv. Petro Romoje, kryžiai buvo statomi ant altorių, simbolizuodami Kristaus buvimą.
Viduramžiais altoriaus kryžiai tapo vis puošnesni. Pavyzdžiui, XII a. Europoje buvo gaminami sidabriniai ar paauksuoti kryžiai, inkrustuoti brangakmeniais, kaip matyti iš Cluny abatijos artefaktų. Ortodoksų bažnyčiose altoriaus kryžiai dažnai buvo derinami su ikonomis, atspindinčiomis Bizantijos estetiką.
Kaip pažymi liturgijos istorikas Joseph Jungmann: „Altoriaus kryžius kilo iš būtinybės vizualiai išreikšti Kristaus auką, bet tapo dvasiniu židiniu, jungiančiu tikinčiuosius su Eucharistijos slėpiniu.“
Istorijos
- San Damiano kryžius: XIII a. Italijoje šventasis Pranciškus Asyžietis meldėsi prieš paprastą altoriaus kryžių San Damiano bažnyčioje, kai išgirdo Kristaus balsą, sakantį: „Atstatyk mano bažnyčią.“ Šis kryžius, dabar laikomas Asyžiuje, tapo pranciškonų dvasingumo simboliu ir yra vienas žymiausių altoriaus kryžių pasaulyje.
- Kryžius Vilniaus katedroje: Vilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo katedroje ant pagrindinio altoriaus stovi XVIII a. sidabrinis kryžius, išgyvenęs kelis karus ir sovietmečio persekiojimus. 1989 m., atkūrus katedros veiklą, kryžius buvo grąžintas į savo vietą, o jo pašventinimas tapo Lietuvos katalikų atgimimo simboliu.
- Kryžius po žemės drebėjimo: 2010 m. Haičio žemės drebėjimo metu Port o Prenso katedra buvo smarkiai apgriauta, tačiau altoriaus kryžius, paprastas medinis krucifiksas, liko nepažeistas. Vietos tikintieji tai laikė stebuklu, ir kryžius buvo naudojamas laikinose pamaldose, kol katedra buvo atstatoma.
Apie Altoriaus kryžių
- „Altoriaus kryžius yra tylus liudytojas, kviečiantis mus kontempliuoti Kristaus meilę kiekvienose Mišiose.“ – Popiežius Benediktas XVI
- „Kryžius ant altoriaus yra ne tik simbolis, bet ir vartai į Dievo buvimą tarp mūsų.“ – Ortodoksų teologas Aleksandras Šmemanas
- „Kiekvieną kartą, kai žvelgiame į altoriaus kryžių, esame kviečiami prisiminti, kad Kristus atidavė viską už mus.“ – Katalikų kardinolas Robert Sarah