Akrės apgultis, žinoma kaip Siege of Acre anglų kalboje, حصار عكا (Ḥiṣār ʿAkkā) arabų kalboje ir Siège de Saint-Jean-d’Acre prancūzų kalboje, vyko 1189 m. rugpjūčio 28 d. – 1191 m. liepos 12 d. Akrės mieste, dabartiniame Izraelyje, per Trečiąjį kryžiaus žygį. Ši ilga ir kruvina apgultis tapo vienu svarbiausių žygio įvykių, kai kryžiuočiai, vadovaujami Ričardo Liūtaširdžio ir Pilypo Augusto, po dvejų metų kovų atgavo Akrę iš Saladino pajėgų, atgaivindami krikščionių viltis Šventojoje Žemėje.
Trečiasis kryžiaus žygis (1189–1192 m.) buvo atsakas į Saladino pergalę Hatino mūšyje (1187 m.) ir Jeruzalės užkariavimą. Akrė, svarbus uostamiestis, buvo Saladino užimtas 1187 m., tapęs strateginiu musulmonų centru. Kryžiuočiai, siekdami atkurti savo pozicijas Levante, pasirinko Akrę kaip pagrindinį tikslą, nes jos uostas buvo būtinas tiekimui ir pastiprinimams iš Europos.
Apgultis prasidėjo, kai Jeruzalės karalius Gajus de Lusinjanas, išgyvenęs Hatino pralaimėjimą, 1189 m. rugpjūtį su nedidele armija apsupo Akrę. Netrukus prisijungė didesnės pajėgos, vadovaujamos Anglijos karaliaus Ričardo Liūtaširdžio ir Prancūzijos karaliaus Pilypo Augusto, tačiau apgultis tapo dviguba: kryžiuočiai apgulė miestą, o Saladino pajėgos apsupo kryžiuočius, bandydamos nutraukti jų pastangas.
Kas dalyvavo?
- Kryžiuočių pajėgos: Iš pradžių apie 10 000 karių, vadovaujamų Gajaus de Lusinjano, vėliau išaugo iki 30 000–50 000, prisijungus Ričardui Liūtaširdžiui, Pilypui Augustui, tamplierių ir hospitaljerų ordinams bei kariams iš Vokietijos, Italijos ir Šiaurės Europos. Armiją sudarė riteriai, pėstininkai, lankininkai ir apgulties inžinieriai, remiami laivyno.
- Musulmonų pajėgos: Akrės garnizoną, apie 5 000–10 000 karių, sudarė Saladino kariai, vadovaujami emyro Al-Meshtubo. Saladinas su 20 000–40 000 karių stovyklavo už miesto, puldinėdamas kryžiuočius. Musulmonai turėjo lengvąją kavaleriją, lankininkus ir pėstininkus, bet jų tiekimo linijos buvo ištemptos.
Apgultis truko beveik dvejus metus, pasižymėdama intensyviomis kovomis, ligomis ir badu abiejose pusėse. 1189 m. Gajus de Lusinjanas įkūrė stovyklą prie Akrės, statydamas apgulties bokštus ir katapultas, tačiau Saladino pajėgos nuolat puldinėjo kryžiuočius, trukdydamos jų pastangoms. 1190 m. atvyko pastiprinimai iš Europos, tačiau kryžiuočių stovykloje plito dizenterija, nusinešusi tūkstančius gyvybių, įskaitant Vokietijos imperatoriaus Frydricho Barbarosos sūnų.
1191 m. pavasarį Ričardas Liūtaširdis ir Pilypas Augustas pasiekė Akrę, atgabendami laivus, maistą ir apgulties mašinas. Jų atvykimas sustiprino kryžiuočių puolimą: jie kasė tunelius po miesto sienomis, naudojo trebušetus ir blokavo uostą. Saladinui nepavyko prasiveržti pro kryžiuočių gynybą, o Akrės garnizonas, išsekintas bado, liepos 12 d. pasidavė. Pagal sutartį musulmonų kariai buvo paleisti mainais už išpirką ir Šventojo Kryžiaus grąžinimą, tačiau Ričardas, nesulaukęs išpirkos, įsakė nužudyti apie 2 700 belaisvių, sukeldamas musulmonų pasipiktinimą.
Kryžiuočiai laimėjo pergalę, užimdami Akrę ir atgaudami svarbų uostą. Nuostoliai buvo dideli: apie 10 000–15 000 kryžiuočių žuvo dėl mūšių ir ligų, o musulmonų nuostoliai siekė panašų skaičių. Akrė tapo kryžiuočių sostine Šventojoje Žemėje iki 1291 m., tačiau Jeruzalės atkovoti nepavyko. Saladinui nepavyko išlaikyti miesto, bet jis išsaugojo savo armiją, tęsdamas pasipriešinimą.
Akrės apgultis turėjo reikšmingų padarinių:
- Kryžiuočių atgimimas: Pergalė sustiprino krikščionių pozicijas Levante, užtikrindama Akrės, kaip kryžiuočių centro, svarbą.
- Ričardo Liūtaširdžio šlovė: Ričardo vadovavimas įtvirtino jo, kaip karo genio, reputaciją, tačiau belaisvių žudynės aptemdė jo vardą.
- Ilgalaikė įtampa: Žudynės pagilino krikščionių ir musulmonų priešiškumą, tačiau Saladiną ir Ričardą 1192 m. pasirašė Jafos sutartį, leidusią piligrimams lankytis Jeruzalėje.
Neįprastos istorijos ir faktai
- Ričardas Liūtaširdis, sirgdamas karštine, vadovavo apgulčiai iš neštuvų, pats šaudydamas iš arbaleto į miesto sienas.
- Vietos legenda pasakoja, kad Akrės gynėjai naktimis leisdavo dainas, kad pakeltų dvasią, o kryžiuočiai atsakojo savo giesmėmis, kurdami keistą „mūšio chorą“.
- Kryžiuočių stovykloje buvo toks maisto trūkumas, kad kariai valgė arklių mėsą, o turtingi riteriai mokėjo auksą už paukščius.
- Saladiną siuntė Ričardui vaisių ir ledo, kai šis sirgo, parodydamas riteriškumą, nepaisant karo.
Citatos
- Ričardas Liūtaširdis (priskiriama): „Akrė yra mūsų vartai į Šventąją Žemę, ir mes jų neatiduosime.“
- Musulmonų istorikas Baha ad-Din: „Akrės sienos krito, bet mūsų tikėjimas liko tvirtas kaip kalnai.“
- Šiuolaikinis istorikas Thomas Asbridge: „Akrės apgultis buvo kryžiuočių ryžto ir žiaurumo simbolis, formavęs Trečiojo žygio likimą.“
Akrės apgultis tapo vienu dramatiškiausių Trečiojo kryžiaus žygio epizodų, parodydama, kaip atkaklumas ir taktika gali nugalėti net sunkiausiomis sąlygomis. Pergalė sustiprino kryžiuočių viltis, tačiau belaisvių žudynės paliko tamsų pėdsaką, primindama apie karo kainą.