Akedija – tarsi sunkus rūkas, apgaubiantis sielą, kai malda tampa tuščia, tikėjimas blėsta, o dvasiniai tikslai atrodo nepasiekiami. Šis terminas, dažnai siejamas su senovės vienuolių patirtimi, apibūdina ne tik apatiją, bet ir gilų dvasinį tingumą, abejingumą geriems darbams ir neviltį.
Žodis „akedia“ kilęs iš graikų kalbos akēdia, sudaryto iš a- („be“) ir kēdos („rūpestis“, „pastangos“), taigi pažodžiui reiškia „rūpesčio ar pastangų nebuvimą“. Senovės graikų kontekste akedia galėjo reikšti abejingumą ar tingumą, tačiau krikščionių tradicijoje, ypač ankstyvojoje vienuolystėje, ji įgavo specifinę reikšmę. IV a. dykumų tėvai, tokie kaip Evagrijus Pontikas, akediją apibūdino kaip „vidurdienio demoną“ – būseną, kai vienuoliai, gyvenantys atsiskyrėlišką gyvenimą, prarasdavo norą melstis, dirbti ar siekti dvasinio tobulumo.
Lietuvių kalboje akedia nėra dažnai vartojamas terminas, tačiau jis artimas apatijai, tik su stipresniu dvasiniu atspalviu. Tai ne tik emocinis stingulys, bet ir sąmoningas ar nesąmoningas atsisakymas rūpintis savo sielos gerove. Viduramžiais akedia buvo laikoma viena iš septynių mirtinų nuodėmių (kartais vadinama acedia), nes ji atitolindavo žmogų nuo Dievo ir bendruomenės. Akedia yra daugiau nei tinginystė – tai dvasinė krizė, kai gyvenimas atrodo beprasmiškas, o geri darbai – neįmanomi.
Akedija siejama su krikščionių vienuolyste, tačiau jos atgarsiai randami ir kitose religinėse tradicijose, kur dvasinis abejingumas laikomas kliūtimi kelyje į nušvitimą ar dieviškąją tiesą. Religiniai tekstai akediją traktuoja kaip pagundą, kurią reikia įveikti per maldą, discipliną ar bendruomenės paramą. Pažvelkime, kaip akedia atsispindi įvairiose tradicijose.
Krikščionybė
Krikščionybėje akedia yra dvasinė liga, puolanti net stipriausius tikinčiuosius. Biblijoje tiesiogiai akedia neminima, tačiau Jėzaus įspėjimas apie dvasinį drungnumą atspindi jos esmę:
„Kadangi tu drungnas, nei karštas, nei šaltas, Aš išspjausiu tave iš savo burnos.“ (Apreiškimo 3:16)
IV a. vienuolis Evagrijus Pontikas aprašė akediją kaip būseną, kai „siela jaučia tuštumą, malda tampa karti, o Dievas atrodo tolimas“. Jis teigė, kad akedia dažnai užklumpa vidurdienį, kai vienuoliai, pavargę nuo karščio ir vienatvės, prarasdavo motyvaciją. Šv. Jonas Kasianas, remdamasis Evagrijumi, pridūrė:
„Akedia yra sielos priešas, kuris atima džiaugsmą ir verčia bėgti nuo pareigų.“ (Instituta, 10.2)
Krikščionių tradicijoje akediją galima įveikti per atkaklumą (perseverantia), maldą ir bendruomenės paramą. Pavyzdžiui, Benedikto regula ragina vienuolius kovoti su akedija per reguliarų darbą ir maldą.
Budizmas
Budizme akediją galima palyginti su thina-middha – tinginystės ir apsunkusio proto būsena, kuri yra viena iš penkių kliūčių (nivarana) meditacijos kelyje. Buda mokė:
„Tinginystė yra kaip rūdys, kurios graužia proto šviesą.“ (Dhammapada, 241)
Budistai akediją įveikia per sąmoningumą, meditaciją ir pastangas gyventi pagal aštuongubą kelią. Pavyzdžiui, metta meditacija, skleidžianti gerumą, padeda atkurti dvasinę energiją.
Islamas
Islame akedia artima kasal – tinginystei ar abejingumui, kuris atitolina žmogų nuo Alacho. Koranas ragina tikinčiuosius būti budrius:
„Nebūkite kaip tie, kurie pamiršo Alachą, todėl Jis privertė juos pamiršti save.“ (Koranas, 59:19)
Sufijų tradicijoje akediją įveikia dhikr (Dievo vardo kartojimas) ir poezija, kuri žadina sielą. Rumi rašė:
„Jei tavo širdis sustingo, pažadink ją Alacho vardu.“ (Masnavi, 4 knyga)
Kitos religijos
- Hinduizmas: Akedia prieštarauja dharmai – pareigai veikti pagal kosminę tvarką. Bhagavadgytoje Krišna sako: „Tinginystė yra tamas (tamsos) savybė, kuri traukia žmogų žemyn.“ (Bhagavadgyta, 14:8)
- Daoizmas: Daoizme akedia laikoma disbalansu, kai žmogus praranda ryšį su Dao. Laozi mokė: „Net jei nieko nedarai, būk gyvas viduje, ir Dao tave ves.“ (Daodejing, 16 skyrius)
- Senovės Graikų religija: Stoikai akediją (apatheia) kartais vertino kaip dorybę, bet per didelis abejingumas buvo kritikuojamas. Aristotelis sakė: „Gyvenimas be tikslo yra kaip augalas be saulės.“ (Nikomacho etika, 1.7)
Šv. Benedikto kova su tingumu
VI a. Šv. Benediktas Nursietis, vienuolystės taisyklių kūrėjas, susidūrė su akedija savo bendruomenėje. Vienuoliai dažnai skundėsi, kad malda ir darbas tapo našta. Benediktas įvedė regulą „melskis ir dirbk“ (ora et labora), kuri padėjo įveikti dvasinį tingumą. Jo biografijoje rašoma:
„Benediktas mokė, kad darbas ir malda yra kaip sparnai, pakeliantys sielą iš akedijos pelkės.“ (Šv. Grigaliaus dialogai)
Ši istorija rodo, kaip disciplina gali išgelbėti nuo dvasinio stingulio.
Karaliaus Saliamono tuštybė
Senajame Testamente karalius Saliamonas, išminties simbolis, vėlyvaisiais metais pateko į akediją. Turėdamas turtus, valdžią ir išmintį, jis jautė gyvenimo tuštumą:
„Viskas yra tuštybė ir vėjo gaudymas.“ (Mokytojo 1:2)
Jo abejingumas dvasiniams dalykams paskatino stabmeldystę, kuri susilpnino Izraelio karalystę. Ši istorija moko, kad net didžiausia išmintis neapsaugo nuo akedijos, jei trūksta tikėjimo.
Akedija gąsdina, nes ji atima gyvenimo prasmę, paversdama net šventus dalykus pilkais ir beverčiais. Religiniai tekstai pabrėžia, kad akedia yra ne tik asmeninė krizė, bet ir dvasinis išbandymas, reikalaujantis pastangų – maldos, darbo ar bendruomenės. Istorijos apie Benediktą ir Saliamoną rodo, kad akedia yra universali, bet įveikiama. Akedia yra tarsi dykuma – joje lengva pasiklysti, bet atkaklumas gali nuvesti į oazę.