Ain Džaluto mūšis (angl. Battle of Ain Jalut, arab. معركة عين جالوت – Maʿrakat ʿAyn Jālūt) įvyko 1260 m. rugsėjo 3 d. netoli Ain Džaluto šaltinio, Galilėjos regione, dabartinėje Palestinoje. Ši kova tarp Egipto mamlūkų sultonato, vadovaujamo sultono Kutuzo ir karvedžio Baibarso, ir mongolų Ilchanato, vadovaujamo Kitbugos, tapo pirmąja didele mongolų pralaimėjimo kova, sustabdžiusia jų invaziją į Artimuosius Rytus ir įtvirtinusia mamlūkų kaip islamo pasaulio gynėjų reputaciją.
XIII a. mongolai, vadovaujami Čingischano palikuonių, kėlė grėsmę visam pasauliui, užkariaudami Kiniją, Centrinę Aziją ir Persiją. 1258 m. jie sunaikino Bagdadą, nuversdami Abasidų kalifatą, ir tęsė ekspansiją į Siriją, užimdami Damaską ir Alepą. Mongolų Ilchanatas, valdantis Persiją, siekė užkariauti Egiptą, kad įtvirtintų savo dominavimą Artimuosiuose Rytuose.
Mamlūkų sultonatas, musulmonų dinastija Egipte, buvo vienintelė jėga, galinti pasipriešinti. Sultonas Kutuzas, remiamas talentingo karvedžio Baibarso, mobilizavo džihadą, kviesdamas musulmonus ginti islamą. 1260 m. mongolų vadas Kitbuga, krikščionis nestorionas, išsiuntė ultimatumą, reikalaudamas Egipto pasidavimo. Kutuzas atmetė reikalavimą ir patraukė į šiaurę, pasirinkdamas Ain Džalutą – slėnį, tinkamą taktiniam mūšiui – kaip mūšio lauką.
Kas dalyvavo?
- Mamlūkų pajėgos: Apie 10 000–20 000 karių, daugiausia sunkiąją kavaleriją (mamlūkus), lengvąją kavaleriją ir pėstininkus. Vadovavo sultonas Kutuzas, o Baibarsas vadovavo avangardui. Mamlūkai buvo gerai treniruoti, motyvuoti religinio užsidegimo ir turėjo pranašumą vietovės išmanyme.
- Mongolų pajėgos: Apie 10 000–15 000 karių, įskaitant lengvąją kavaleriją, lankininkus ir vietinius sąjungininkus (gruzinus, armėnus). Vadovavo Kitbuga, pavaldus Ilchanato chanui Hulegu. Mongolų armija buvo mažesnė nei įprastai, nes Hulegu su pagrindinėmis pajėgomis pasitraukė į Persiją po chano Mongkės mirties.
Mamlūkai pasirinko Ain Džaluto slėnį, apsuptą kalvų, kad apribotų mongolų kavalerijos manevravimą. Baibarsas, žinomas dėl savo gudrumo, vadovavo avangardui, viliodamas mongolus į spąstus apsimestiniu traukimusi – taktika, kurią patys mongolai dažnai naudojo. Kitbuga, pasitikėdamas mongolų nenugalimumu, puolė paskui Baibarso pajėgas, patekęs į slėnį.
Rugsėjo 3 d. rytą mamlūkų pagrindinės pajėgos, pasislėpusios už kalvų, surengė netikėtą puolimą. Mamlūkų sunkiąja kavalerija pralaužė mongolų flangus, o Baibarsas smogė iš užnugario, apsupdamas priešą. Mamlūkai taip pat naudojo ankstyvąsias rankines patrankas („midfa“), kurios, nors ir nebuvo lemiamos, sukėlė paniką tarp mongolų arklių. Po kelių valandų įnirtingos kovos mongolų armija buvo sutriuškinta: Kitbuga žuvo, o apie 80 % jo karių buvo nužudyti arba paimti į nelaisvę. Mamlūkų nuostoliai siekė apie 2 000–3 000 karių.
Mamlūkai laimėjo triuškinančią pergalę, pirmą kartą sustabdydami mongolų ekspansiją. Po mūšio jie atgavo Siriją, išvydami mongolus iš Damasko ir Alepo. Pergalė įtvirtino mamlūkų, kaip islamo pasaulio gynėjų, statusą, o Egiptas tapo musulmonų kultūros ir galios centru.
Ain Džaluto mūšis turėjo ilgalaikių padarinių:
- Mongolų grėsmės pabaiga: Pergalė užkirto kelią mongolų invazijai į Egiptą ir Šiaurės Afriką, išsaugodama musulmonų valdomas teritorijas.
- Mamlūkų galios stiprėjimas: Mamlūkai tapo dominuojančia jėga Artimuosiuose Rytuose, vėliau nugalėdami kryžiuočius ir užimdami Akrę (1291 m.).
- Islamo atgimimas: Mūšis įkvėpė musulmonų pasipriešinimą, sustiprindamas džihado dvasią prieš išorės grėsmes.
Neįprastos istorijos ir faktai
- Baibarsas, prieš mūšį, asmeniškai žvalgė mongolų stovyklą, apsimetęs dezertyru, kad sužinotų jų planus – šis drąsus žingsnis padėjo suplanuoti spąstus.
- Vietos legenda pasakoja, kad Ain Džaluto šaltinio vanduo po mūšio buvo „raudonas nuo mongolų kraujo“, o vietiniai rinko mongolų lankus kaip trofėjus.
- Mamlūkų patrankos, naudotos mūšyje, buvo primityvios, bet jų garsas taip išgąsdino mongolų arklius, kad šie tapo nevaldomi.
- Kutuzas buvo nužudytas netrukus po mūšio per Baibarso organizuotą sąmokslą, nes šis siekė tapti sultonu, parodydamas mamlūkų politikos intrigas.
Citatos
- Mamlūkų kronikininkas Ibn Taghribirdi: „Ain Džalute mūsų kardai sulaužė mongolų nenugalimumo mitą.“
- Mongolų šaltinis (Rashid al-Din): „Kitbugos pralaimėjimas buvo tarsi perkūnas, sudrebinęs mūsų širdis.“
- Šiuolaikinis istorikas Reuven Amitai: „Ain Džaluto mūšis buvo ne tik karinė pergalė, bet ir islamo pasaulio išsigelbėjimo simbolis.“
Ain Džaluto mūšis tapo istoriniu lūžiu, įrodžiusiu, kad net galingiausia imperija gali būti nugalėta. Mamlūkų pergalė išsaugojo islamo centrą Egipte, o Baibarso taktinis genialumas paliko neišdildomą pėdsaką Artimųjų Rytų istorijoje.