Ahrimanas, kurio pirminis ir tikslesnis vardas senovės iranėnų kalba yra Angra Mainju („Piktasis protas“ arba „Naikinanti dvasia“), yra centrinė blogio figūra mazdaizme, arba zoroastrizme – vienoje seniausių pasaulio monoteistinių (arba, tiksliau, dualistinių) religijų. Jis nėra velnias, kaip suprantama Abraomo religijose, t. y. puolęs angelas, sukurtas Dievo ir vėliau jam nupuolęs. Ahrimanas yra amžinas, nesukurtas ir visa naikinantis principas, egzistuojantis kaip absoliuti priešprieša gėrio dievui Ahūrai Mazdai (vėlesnėje persų kalboje – Ohrmazdui). Ši kosminė gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos, tiesos ir melo kova yra visos zoroastrizmo teologijos pagrindas.
Pagrindinis šaltinis, kuriame atskleidžiama Ahrimano prigimtis, yra šventasis zoroastrizmo raštas Avesta, ypač jos seniausia dalis – Gatos, priskiriamos pačiam pranašui Zaratustrai (arba Zoroastrui). Gatose, konkrečiai himne Jasna 30, Zaratustra kalba apie dvi pirmapradės dvasias, kurios egzistavo nuo pat pradžių: Spenta Mainju („Šventoji dvasia“, kuri yra Ahūros Mazdos kūrybinė emanacija) ir Angra Mainju. Šiame himne teigiama, kad pačioje būties aušroje šios dvi dvasios susitiko ir laisva valia pasirinko savo kelią. Kaip rašoma tekste, „viena pasirinko tiesą (Aša), o kita – melą (Druj)“. Ahrimano blogis kyla ne iš prigimtinio fatalizmo, o iš sąmoningo apsisprendimo. Jis pasirinko negyvenimą, sunaikinimą ir tamsą, tapdamas amžinu Ahūros Mazdos, kuris pasirinko gyvenimą, kūrybą ir šviesą, priešu. Ši idėja, kad blogis yra aktyvus pasirinkimas, o ne tiesiog gėrio nebuvimas, yra fundamentalus zoroastrizmo bruožas.
Pagal vėlesnius zoroastrizmo tekstus, tokius kaip Bundahišnas („Pirminis sukūrimas“), kosminė drama išsiskleidžia per ilgus tūkstantmečių ciklus. Iš pradžių Ahūra Mazda ir Ahrimanas egzistavo atskirai savo karalystėse – Ahūra Mazda šviesoje ir žinojime, o Ahrimanas tamsoje ir nežinojime. Tačiau Ahrimanas, pajutęs šviesos egzistavimą, iš pavydo ir neapykantos puolė Ahūros Mazdos tobulą kūriniją. Ahūra Mazda, būdamas visažinis, žinojo apie neišvengiamą puolimą, todėl sukūrė materialųjį pasaulį (Getig) kaip mūšio lauką ir spąstus Ahrimanui. Kai Ahrimanas įsiveržė į pasaulį, jis užteršė viską, ką palietė. Jis sukūrė mirtį, ligas, skausmą, abejones, dykumas, nuodingus augalus ir plėšrius gyvūnus (khrafstra). Jo veikla yra „antikūryba“: kiekvienam geram Ahūros Mazdos kūriniui jis sukuria piktą priešingybę. Būtent Ahrimanas į pasaulį atnešė žiemą, kad pakenktų Ahūros Mazdos sukurtai vasarai, ir melą, kad sunaikintų tiesą.
Ahrimanas nėra vienišas savo kovoje. Jis yra nesuskaičiuojamos gausybės demonų, vadinamų daevomis, vadas. Įdomu tai, kad žodis „daeva“ yra giminingas lietuviškam žodžiui „dievas“ ir kitiems indoeuropietiškiems dievybių pavadinimams, nes zoroastrizmo reformos metu senieji arijų dievai, kurie nebuvo susiję su tiesos ir tvarkos principu, buvo demonizuoti ir paversti Ahrimano tarnais. Svarbiausia Ahrimano esybės išraiška ir galingiausias jo ginklas yra Druj – Melas. Melas zoroastrizme yra ne tik moralinė yda, bet ir kosminė jėga, ardanti dieviškąją tvarką (Aša). Todėl tiesos sakymas ir teisingas gyvenimas yra ne tik etinė pareiga, bet ir religinis aktas, padedantis Ahūrai Mazdai kovoti su Ahrimanu.
Nors pagrindinė zoroastrizmo srovė laikosi griežto dualizmo, kad Ahūra Mazda ir Ahrimanas yra du nepriklausomi ir amžini pradai, Sasanidų imperijos laikotarpiu išpopuliarėjo erezija, vadinama zurvanizmu. Siekdami išspręsti filosofinę problemą, iš kur atsirado du amžini principai, zurvanitai teigė, kad abu – Ohrmazdas (Ahūra Mazda) ir Ahrimanas – yra begalinio laiko dievo Zurvano dvyniai sūnūs. Pasak vieno iš zurvanizmo mitų, Zurvanas tūkstantį metų aukojo aukas, kad susilauktų sūnaus, kuris sukurtų pasaulį. Tačiau jam suabejojus aukos veiksmingumu, jo įsčiose buvo pradėti du sūnūs: vienas iš tikėjimo (Ohrmazdas), kitas iš abejonės (Ahrimanas). Zurvanas pažadėjo karalystę tam, kuris gims pirmas. Ahrimanas, išgirdęs tai, prasiskynė kelią iš įsčių ir pareikalavo valdžios. Nors ši istorija suteikia Ahrimanui laikiną valdžią pasaulyje, ji buvo laikoma nukrypimu nuo ortodoksinio zoroastrizmo ir ilgainiui nunyko.
Zoroastrizmo eschatologija, arba mokymas apie pasaulio pabaigą, yra optimistiška. Nors Ahrimano galia pasaulyje yra didelė, ji yra laikina. Pasaulio istorija yra mūšio laukas, kuriame kiekvienas žmogus savo mintimis, žodžiais ir darbais renkasi Ahūros Mazdos arba Ahrimano pusę. Paskutiniame laikų etape įvyks finalinis mūšis, o pasaulis bus išvalytas ir atnaujintas per procesą, vadinamą Frašokereti. Ahrimanas ir visos jo piktosios pajėgos bus galutinai nugalėtos ir arba sunaikintos, arba amžinai įkalintos ir padarytos bejėgėmis. Blogis bus visiškai pašalintas iš kūrinijos, o pasaulis grįš į savo pirminę, tobulą būseną. Taigi, Ahrimano figūra, nors ir įkūnijanti absoliutų blogį ir naikinimą, zoroastrizmo pasaulėžiūroje galiausiai yra pasmerkta pralaimėti amžinai gėrio ir šviesos pergalei.