Abraxas (kartais lietuviškai vadinamas Abraksas) – tai vienas paslaptingiausių ir prieštaringiausių dievinių vardų, sutinkamų senoviniuose gnostiniuose tekstuose. Tai vardas, kuris savyje sujungia dvi jėgas – gėrį ir blogį, šviesą ir šešėlį, gyvybę ir sunaikinimą. Tai ne Dievas kaip Tėvas ar Ganytojas, o Dievas kaip visa ko šaltinis – net ir to, kas mums atrodo negera.
Abraxas nebuvo garbinamas kaip konkretus dievas. Jis buvo simbolis, principas, vardas, kuris turėjo apimti viską – net tą, ko žmogus nenori pripažinti esant šventu.
Jo pavadinimas randamas ant tūkstančių senovinių amuletų, antspaudų ir akmenų, vadinamų „abraxas akmenimis“. Jie būdavo nešiojami kaip apsauga ar atminimas, kad žmogus priklauso kažkam daugiau nei tik šiam pasauliui. Gnostikai tikėjo, kad tikroji dvasinė laisvė ateina tada, kai peržengiama dualybė – kai žmogus suvokia, kad Dievas nėra tik šviesa, o ir šešėlis kyla iš to paties šaltinio.
Skaičių paslaptis
Graikų raidės, sudarančios žodį Abraxas, buvo interpretuojamos ir per skaičius. Iš jų sudedama reikšmė – 365 – tiek, kiek metų dienų. Tai simbolizavo pilnatvę, visumą, ciklą, kurio centre yra ne žmogus, o dvasinis principas.
Jungas ir Abraxas
XX a. psichiatras Carl Gustav Jung vėl sugrąžino Abraxą į dvasinių ieškotojų žodyną. Savo mistiniame tekste „Septynios pamokos mirusiesiems“ (Septem Sermones ad Mortuos) jis rašo:
„Abraxas yra Dievas, apie kurį nežino nei krikščionys, nei pagonys. Jis vienu metu yra Dievas ir Šėtonas, nes jis – virš jų.“
Jungui Abraxas simbolizavo sielos integralumą – tai, kas ne tik atleidžia ir myli, bet ir griauna, naikina, sužeidžia. Ne tam, kad sunaikintų, bet kad išgrynintų. Tik susidūręs su savo vidiniu prieštaravimu žmogus gali tapti sveikas. Tik priėmęs savo baimes, pyktį, tamsą – žmogus iš tiesų atsiveria Dievui.
Abraxas maldoje?
Krikščioniui mintis apie Abraxą gali atrodyti svetima ar net pavojinga. Ir vis dėlto, kai žmogus meldžiasi be žodžių, kai sielos viduje susiduria ir skausmas, ir viltis, ir abejonė, ir troškimas – jis stovi toje pačioje vidinėje erdvėje, kur senovės mąstytojai kalbėjo apie Abraxą. Tai ne garbinimas, tai susitikimas su Dievu, kuris yra per didelis, kad tilptų į mūsų logiką.
Tai nėra kvietimas pakeisti maldos adresatą. Tai priminimas, kad Dievas nėra vien pusė mūsų sielos. Jis – visas mūsų kraštovaizdis. Ir šventumas prasideda ne ten, kur išrūšiuojame, bet ten, kur pripažįstame viską kaip kilusį iš Vieno.
Abraxas – tai vardas, kuris mus stebi. Ne iš debesų, o iš vidaus. Tyliai. Nes Jis žino, kad ir mūsų šviesa, ir mūsų tamsa jam priklauso.