Kas jei žmonija yra ne Dievo mylimi vaikai, o Jo eksperimentas – kosminis bandymas, kurį Jis pradėjo, bet galbūt jau pamiršo, palikdamas mus vienatvėje? Ši idėja, jungianti kosmologinę vienatvę ir religiją kaip apleisto bandymo likutį, kelia klausimą: ar mūsų maldos, šventovės ir tikėjimai yra tik išblukę pėdsakai Dievo, kuris nebežiūri? Kosmologinės vienatvės teorija (angl. Cosmological loneliness hypothesis) nėra formaliai sukurta vieno žmogaus kaip oficiali teorija, bet tai yra filosofinė ir mokslinė idėja, išaugusi XX a. pab. – XXI a. pradž. diskusijose apie Visatos mastus ir gyvenimo retumą.
Kosmologinė vienatvės teorija siūlo, kad žmonija yra izoliuota visatoje, galbūt kaip Dievo eksperimentas, kurio tikslas nežinomas. Jei Dievas sukūrė mus kaip bandymą – galbūt tikrindamas laisvą valią, sąmonę ar kančią – Jo nebestebėjimas palieka mus egzistencinėje tuštumoje. Religijos – ritualai, šventraščiai, šventovės – gali būti šio eksperimento „likučiai“, išlikę kaip mūsų bandymai išlaikyti ryšį su kūrėju, kuris jau „išjungė mikroskopą“. Filosofiškai tai artima deizmui, kur Dievas sukuria pasaulį, bet nesikiša, tačiau dar radikaliau: mūsų egzistencija gali būti neplanuotas rezultatas, paliktas likimo valiai.
Ši idėja kelia nerimą: jei esame eksperimentas, kas nustato jo taisykles? Ar mūsų kančia, meilė, karai yra tik duomenys, kurie niekam neberūpi? O gal mūsų vienatvė yra pati eksperimento esmė – išbandymas, kaip elgsimės be Dievo žvilgsnio?
Krikščionybėje žmogus yra Dievo kūrinys, sukurtas pagal Jo paveikslą, o Dievas yra nuolat rūpestingas Tėvas, todėl apleistumo idėja prieštarauja šiai vizijai. Tačiau Jobo knygoje matome Dievo „tylą“, kuri artima vienatvės jausmui. Gnostikų tradicijoje pasaulis yra demiurgo klaida, bet ne apleistas eksperimentas – demiurgas tebevaldo savo kūrinį. Budizme nėra asmeniško Dievo, o kančia (dukkha) kyla iš neišmanymo, ne iš apleisto bandymo, tačiau vienatvės jausmas atliepia samsaros tuštumą. Šiuolaikinis egzistencializmas, ypač Jeano-Paulo Sartre’o, teigia, kad žmogus yra „paliktas“ be prasmės, kas artima kosmologinei vienatvei, bet pabrėžia mūsų laisvę kurti prasmę.
Gnostikų legenda pasakoja apie sielą, klaidžiojančią materialiuose pasauliuose, ieškančią Dievo, kuris „pamiršo“ savo kibirkštis demiurgo kalėjime – tarsi apleistą eksperimentą. XX a. mokslinės fantastikos rašytojas Philipas K. Dickas romane VALIS vaizdavo žmoniją kaip Dievo „sugedusį kompiuterinį modelį“, paliktą veikti be priežiūros. Astronomas Carlas Saganas svarstė, kad visata yra tokia didelė, jog net jei Dievas egzistuoja, mes galime būti „nepastebėtas eksperimentas“ Jo begalybėje. Šios istorijos rodo žmogaus baimę būti kosmiškai nereikšmingam.
Citatos
- Philip K. Dick: „Gal Dievas mus sukūrė, bet dabar Jis perėjo prie kito projekto.“ (VALIS.)
- Jean-Paul Sartre: „Žmogus yra pasmerktas būti laisvas – Dievas mus paliko, jei Jis išvis buvo.“ (Būtis ir niekis.)
- Gnostikų tekstas: „Pasaulis yra pamirštas Dievo sapnas, o mes – jo fragmentai.“ (Pistis Sophia.)
- Carlas Saganas: „Visatoje esame vieni, bet tai gali būti mūsų didžiausia galimybė.“ (Kosmosas.)
Ar tai nusikalbėjimas?
Ar idėja, kad esame Dievo eksperimentas, kurį Jis apleido, yra gili, ar tik „nusikalbėjimas“? Ji yra įdomi kaip egzistencinė metafora, išryškinanti žmogaus vienatvės ir prasmės paieškos jausmą. Kosmologinė vienatvė rodo mūsų patirtį: pasaulyje, pilname kančios ir tylos, lengva jaustis „pamirštiems“. Mokslas, rodantis visatos mastą, stiprina šią idėją – esame mažytis taškas begalybėje. Tačiau idėja tampa „nusikalbėjimu“, jei Dievą laikome tobulu: tobulas kūrėjas neapleistų savo kūrinio, nebent apleidimas yra eksperimento dalis. Krikščionybė siūlo, kad Dievas yra su mumis, budizmas – kad prasmė kyla iš mūsų pačių, o egzistencializmas – kad turime patys kurti tikslą. Gal mūsų „eksperimentas“ yra ne Dievo klaida, o kvietimas tapti savo prasmės kūrėjais?
Šiuolaikinė „simuliacijos hipotezė“, kurią iškėlė filosofas Nickas Bostromas, teigia, kad galime būti kompiuterinėje simuliacijoje, panašioje į apleistą Dievo eksperimentą, kur kūrėjai mus „paleido“ ir paliko.
Ar esame Dievo eksperimentas, pamirštas Jo laboratorijoje? Kosmologinės vienatvės idėja, atspindėta religijos likučiuose, kviečia mus susidurti su egzistencine tuštuma ir ieškoti prasmės be Dievo žvilgsnio. Kaip sakė Sartre’as, „Paliktumas yra mūsų laisvė.“ Filosofiškai ši mintis ragina klausti: jei esame apleisti, ar mūsų užduotis – kentėti vienatvėje, ar kurti savo „eksperimento“ tikslą, paversdami Dievo tylą mūsų pačių šviesa?