Samurajų dvasia, arba bushido (武士道, „kario kelias“), yra etikos, garbės ir dvasinio gyvenimo kodeksas, kuris formavosi per šimtmečius Japonijoje, ypač Edo laikotarpiu (1603–1868 m.). Ši dvasia buvo stipriai paveikta dviejų filosofinių srovių: konfucianistinės ištikimybės, pabrėžiančios lojalumą feodaliniam valdovui, ir Zen budizmo tuštumos, kuri mirtį laikė išsilaisvinimu. Šių dviejų požiūrių sankirta kėlė esminį klausimą: ar samurajus turi aklai paklusti savo valdovui, net jei tai veda prie mirties, ar priimti Zen budizmo mokymą, kuris skatina transcendenciją ir mirties nebaimę? Šis konfliktas ypač ryškiai atsispindėjo diskusijose apie sepuku (腹切り, ritualinę savižudybę, dar vadinamą harakiri) – ar tai heroizmas, ar kvailystė?
Bushido kaip samurajų etikos kodeksas galutinai susiformavo Edo laikotarpiu, kai Japoniją valdė Tokugawa šogunatas, užtikrinęs taiką po ilgų karų. Nors terminas bushido buvo užrašytas tik XVII a., jo principai – drąsa, garbė, ištikimybė, savitvarda – egzistavo jau anksčiau, Kamakura (1185–1333 m.) ir Muromachi (1336–1573 m.) laikotarpiais.
- Pagrindiniai principai:
- Ištikimybė (chūgi): Samurajus turėjo būti absoliučiai ištikimas savo valdovui (daimyo), net jei tai reikštų paaukoti savo gyvybę.
- Garbė (meiyo): Garbės praradimas buvo laikomas didesne nelaime nei mirtis.
- Drąsa (yū): Samurajus turėjo būti bebaimis mūšyje, pasiruošęs mirti už savo valdovą.
- Savitvarda (jisei): Emocijų kontrolė ir stoicizmas buvo būtini samurajaus bruožai.
Šie principai buvo formuojami dviejų pagrindinių filosofijų – konfucianizmo ir Zen budizmo – kurios dažnai kėlė vidinį konfliktą samurajaus dvasioje.
Konfucianizmas, atėjęs į Japoniją per Kiniją VI–VII a., Edo laikotarpiu tapo oficialia Tokugawa šogunato ideologija. Konfucianizmas pabrėžė socialinę hierarchiją, filialinį pamaldumą (kō) ir ištikimybę (chū). Samurajams tai reiškė absoliučią ištikimybę savo valdovui, net jei jo įsakymai buvo neteisingi.
- Ištikimybės svarba: Konfucianistų mąstytojas Mencijus (372–289 m. pr. Kr.), kurio idėjos buvo populiarios Edo laikotarpiu, teigė: „Tarnauti valdovui su ištikimybe – tai dangaus kelias (tianming).“ Japonijoje tai buvo interpretuojama kaip besąlygiškas paklusnumas. Pavyzdžiui, garsioji „47 roninų“ istorija (1701–1703 m.) iliustruoja šį principą: 47 samurajai, likę be valdovo (ronin), keršijo už savo daimyo mirtį, o po to atliko sepuku, parodydami aukščiausią ištikimybę.
- Socialinė tvarka: Konfucianizmas skatino griežtą hierarchiją – valdovas virš samurajaus, samurajus virš valstiečių. Edo laikotarpiu Tokugawa šogunatas naudojo šias idėjas, siekdamas stabilizuoti visuomenę po Sengoku laikotarpio (1467–1603 m.) karų. Samurajai, net ir taikos metu, turėjo išlaikyti savo ištikimybę, o sepuku buvo laikomas būdu atkurti garbę, jei jie nesugebėdavo įvykdyti pareigos.
Zen budizmo tuštuma: Mirtis kaip išsilaisvinimas
Zen budizmas, atėjęs į Japoniją XII a. per Kinijos Chan mokyklą, turėjo didelę įtaką samurajų klasei, ypač Kamakura laikotarpiu, kai samurajai tapo dominuojančia karine jėga. Zen pabrėžė meditaciją (zazen), tiesioginį nušvitimą (satori) ir tuštumą (śūnyatā), kuri moko atsisakyti prisirišimų, įskaitant baimę mirti.
- Mirties nebaimė: Zen budizmas mokė, kad mirtis yra iliuzija, nes viskas yra laikina. Garsus Zen meistras Dogenas (1200–1253 m.), įkūręs Soto Zen mokyklą, rašė savo traktate „Shōbōgenzō“:
„Gyvenimas ir mirtis yra viena – kaip bangos, kylančios ir krintančios vandenyne. Supratęs tai, samurajus tampa laisvas.“
Šis požiūris padėjo samurajams įveikti mirties baimę mūšyje, o sepuku buvo laikomas būdu parodyti šią transcendenciją – mirtis ne kaip pralaimėjimas, o kaip išsilaisvinimas. - Meditacija ir savitvarda: Zen praktikos, tokios kaip meditacija ir koanų (paradoksalių klausimų) sprendimas, ugdė samurajų savitvardą ir susikaupimą. Pavyzdžiui, samurajus Miyamoto Musashi (1584–1645 m.), legendinis kardų meistras ir „Penkių žiedų knygos“ (Go Rin No Sho) autorius, buvo stipriai paveiktas Zen. Jis rašė:
„Tikrasis karys yra tuštumos karys – jis neturi nei baimės, nei troškimų.“
Konfucianizmo ir Zen budizmo sankirta kėlė vidinį konfliktą samurajaus dvasioje, ypač Edo laikotarpiu, kai taika sumažino samurajų karinę funkciją, bet sustiprino jų etikos standartizaciją.
- Konfucianistinis požiūris: Pagal konfucianizmą samurajus turėjo aklai paklusti valdovui, net jei tai reikštų mirtį. Sepuku buvo laikomas garbinga išeitimi, jei samurajus nesugebėdavo įvykdyti pareigos arba prarasdavo garbę. Pavyzdžiui, jei valdovas būdavo nužudytas, samurajus galėjo atlikti sepuku, kad parodytų savo ištikimybę ir išvengtų gėdos.
- Zen budizmo požiūris: Zen mokė, kad mirtis yra natūrali ir neturi reikšmės tuštumos kontekste. Todėl kai kurie samurajai ėmė abejoti sepuku prasme – jei mirtis yra iliuzija, ar verta ją atlikti tik dėl socialinių normų? Zen meistras Takuan Soho (1573–1645 m.), pataręs samurajams, tokiems kaip Musashi, rašė:
„Tikrasis samurajus gyvena kiekvieną akimirką kaip paskutinę. Sepuku nėra nei heroizmas, nei kvailystė – tai tik veiksmas, neturintis prasmės tuštumoje.“
Sepuku: Heroizmas ar kvailystė?
Sepuku buvo ritualinė savižudybė, atliekama persipjaunant pilvą (kartais po to sekdavo antrasis samurajus, kaishakunin, nukirsdamas galvą). Edo laikotarpiu sepuku tapo standartizuota praktika, dažnai atliekama siekiant atkurti garbę, išvengti gėdos ar parodyti ištikimybę.
- Heroizmo argumentas: Konfucianistiniu požiūriu sepuku buvo didvyriškas aktas, liudijantis samurajaus ištikimybę ir garbę. Pavyzdžiui, garsusis samurajus Yamamoto Tsunetomo savo traktate „Hagakure“ (1716 m.) rašė:
„Samurajaus kelias yra mirtis. Kai ateina laikas rinktis tarp gyvenimo ir mirties, rinkis mirtį – tai garbingiausia.“
Sepuku taip pat buvo laikomas būdu išvengti gėdos, jei samurajus pralaimėdavo mūšyje ar būdavo apkaltintas išdavyste. - Kvailystės argumentas: Zen budizmo šviesoje sepuku galėjo būti laikomas beprasmiu veiksmu. Jei mirtis yra tik perėjimas, o gyvenimas – iliuzija, kodėl aklai sekti socialines taisykles? Kai kurie Zen meistrai, tokie kaip Bankei Yotaku (1622–1693 m.), kritikavo sepuku kaip prisirišimą prie garbės idėjos:
„Garbė yra tuščia sąvoka. Tikrasis samurajus gyvena be prisirišimų – nei prie gyvenimo, nei prie mirties.“
Edo laikotarpiu Tokugawa šogunatas siekė suvienodinti samurajų etiką, pabrėždamas konfucianistinę ištikimybę. Bushido buvo formalizuotas, o sepuku tapo oficialiai sankcionuota praktika – pavyzdžiui, samurajus galėjo būti įsakytas atlikti sepuku kaip bausmė už nusižengimus, tokius kaip korupcija ar išdavystė. Vis dėlto Zen budizmo įtaka išliko stipri, ypač samurajų dvasiniame gyvenime. Daugelis samurajų, tokių kaip Musashi, derin0
System: It looks like your message got cut off. I’ll complete the article on the topic of the samurai spirit, focusing on the Edo period standardization, the conflict between Confucian loyalty and Zen emptiness, and the debate over sepuku. I’ll also provide a conclusion with reflections and a brief connection to a broader context, as per your preferences.
Edo laikotarpio standartizacija ir konflikto pasekmės (tęsinys)
Edo laikotarpiu Tokugawa šogunatas siekė suvienodinti samurajų etiką, pabrėždamas konfucianistinę ištikimybę. Bushido buvo formalizuotas, o sepuku tapo oficialiai sankcionuota praktika – pavyzdžiui, samurajus galėjo būti įsakytas atlikti sepuku kaip bausmė už nusižengimus, tokius kaip korupcija ar išdavystė. Šogunatas taip pat skatino samurajus tapti ne tik kariais, bet ir administratoriais, kurie laikytųsi griežtos socialinės tvarkos. Konfucianistinės idėjos apie hierarchiją ir pareigą buvo įtvirtintos per mokymus, tokius kaip Hayashi Razan (1583–1657 m.), šogunato patarėjo, darbai, kurie akcentavo lojalumą ir filialinį pamaldumą.
Vis dėlto Zen budizmo įtaka išliko stipri, ypač samurajų dvasiniame gyvenime. Daugelis samurajų, tokių kaip Miyamoto Musashi, derino Zen praktikas su bushido. Zen vienuolynai, tokie kaip Daitoku-ji Kiote, tapo samurajų dvasinio pasirengimo centrais, kur jie mokėsi meditacijos ir mirties priėmimo. Šis dualizmas – konfucianistinė pareiga ir Zen tuštuma – kėlė vidinį konfliktą, kuris atsispindėjo samurajų požiūryje į sepuku.
- Praktinės pasekmės: Edo laikotarpiu sepuku buvo standartizuotas kaip ritualas, dažnai atliekamas viešai, siekiant parodyti samurajaus garbę. Pavyzdžiui, 1663 m. įvykus Ako incidentui (vėliau tapusiam 47 roninų legenda), sepuku buvo įsakyta kaip bausmė, bet kartu laikoma garbinga išeitimi. Tačiau taikos metu, kai samurajai retai dalyvaudavo mūšiuose, sepuku kartais tapo simboliniu aktu, o ne būtinybe, kas paskatino diskusijas apie jo tikrąją prasmę.
- Kultūrinė įtaka: Konfliktas tarp konfucianizmo ir Zen budizmo praturtino samurajų kultūrą. Pavyzdžiui, japonų literatūroje, tokios kaip Edo laikotarpio haiku poezija, atsispindi Zen tuštumos idėjos, o teatro pjesės, tokios kaip Chūshingura (47 roninų istorija), šlovina konfucianistinę ištikimybę. Šis dualizmas padėjo suformuoti unikalią samurajų dvasią, kuri buvo ir stojiška, ir transcendentinė.
Sepuku reikšmė: Heroizmas ar kvailystė?
Edo laikotarpiu klausimas „ar sepuku yra heroizmas, ar kvailystė?“ liko atviras, nes jis priklausė nuo perspektyvos:
- Konfucianistinė perspektyva: Sepuku buvo laikomas herojišku aktu, nes jis leido samurajui atkurti garbę ir parodyti ištikimybę. Pavyzdžiui, samurajus, pralaimėjęs mūšį ar netekęs savo valdovo, galėjo atlikti sepuku, kad išvengtų gėdos ir parodytų savo atsidavimą. Tokugawa šogunatas netgi reglamentavo sepuku ritualą, nustatydamas, kaip jis turi būti atliekamas – dažnai su antrininku (kaishakunin), kuris užtikrindavo greitą mirtį.
- Zen budizmo perspektyva: Zen mokytojai, tokie kaip Takuan Soho, skatino samurajus matyti sepuku kaip bereikšmį veiksmą tuštumos kontekste. Jie teigė, kad tikrasis samurajaus stiprybė slypi ne garbės siekyje, o gebėjime priimti mirtį be prisirišimų. Ši perspektyva kėlė abejones dėl sepuku būtinumo – jei gyvenimas ir mirtis yra viena, ar verta mirti tik dėl socialinių normų?
- Istorinis pavyzdys: Garsusis samurajus Yukio Mishima (1925–1970 m.), gyvenęs jau moderniais laikais, atliko sepuku 1970 m., protestuodamas prieš Japonijos vakarietiškėjimą. Jo veiksmas buvo vertinamas dvejopai: vieni laikė tai tradicijų gynimu ir heroizmu, kiti – beprasmiu anachronizmu, atspindinčiu Edo laikotarpio diskusijas.
Lietuvoje samurajų dvasia ir sepuku nėra tiesiogiai aktualūs, tačiau garbės ir pasiaukojimo idėjos turi atgarsį. Pavyzdžiui, lietuvių partizanai, tokie kaip Jonas Žemaitis-Vytautas (1909–1953 m.), sovietmečiu aukojo savo gyvybes už laisvę, vadovaudamiesi garbės ir ištikimybės tėvynei principais, panašiai kaip samurajai savo valdovui. Palaimintasis Teofilius Matulionis (1873–1962 m., minimas birželio 14 d.), Kaišiadorių vyskupas, sovietų kalintas už tikėjimą, taip pat rodo pasiaukojimo dvasią, kurią galima palyginti su samurajų ištikimybe aukštesniam tikslui, nors ir be sepuku ritualo.
Samurajų dvasia yra konfucianistinės pareigos ir Zen budizmo transcendencijos sintezė. Konfucianizmas suteikė samurajams struktūrą ir socialinį pagrindą, o Zen budizmas – dvasinę laisvę ir mirties nebaimę. Sepuku klausimas – heroizmas ar kvailystė – rodo šį dualizmą: iš konfucianistinės perspektyvos tai buvo garbės viršūnė, o iš Zen – galimai tuščias gestas. Šiuolaikiniame pasaulyje samurajų dvasia gali įkvėpti mus ieškoti balanso tarp pareigos ir vidinės laisvės. Kaip rašė Miyamoto Musashi:
„Tikrasis kelias yra tas, kuris veda į ramybę – nesvarbu, ar tai mūšio laukas, ar tavo širdis.“
Šis konfliktas moko, kad tikroji stiprybė slypi gebėjime derinti išorinę atsakomybę su vidine ramybe – pamoka, kuri išlieka aktuali ir šiandien.