Karmos (業, yè kinų kalboje, „veiksmas“ arba „pasekmė“) samprata yra esminė budizmo doktrina, pabrėžianti, kad visi veiksmai – geri ar blogi – turi pasekmes, kurios gali pasireikšti per kelis gyvenimus. Kinijoje, kur budizmas pradėjo plisti I–II a., karmos idėja susidūrė su vietinėmis konfucianizmo tradicijomis, kurios atmetė reinkarnaciją ir akcentavo harmoniją per vieną gyvenimą. Šis ginčas, ypač ryškus tarp budistų (pvz., Chan mokyklos) ir konfucianistų, atskleidė gilius filosofinius ir praktinius skirtumus, ypač susijusius su protėvių garbinimu.
Budizme karma yra priežasties ir pasekmės dėsnis, kuris veikia per samsarą – nuolatinį gimimų ir mirčių ciklą. Kiekvienas veiksmas (kūno, kalbos ar proto) sukuria karmos „sėklas“, kurios subręsta dabartiniame arba būsimuose gyvenimuose. Ši idėja Kinijoje ypač ryškiai atsispindėjo Chan (Zen) mokykloje, kuri susiformavo Tang dinastijos laikais (618–907 m.) ir pabrėžė meditaciją bei tiesioginį nušvitimą.
- Budistinis požiūris: Chan mokyklos patriarchas Huinengas (638–713 m.), šeštasis patriarchas, savo „Sutros platformoje“ (Liuzu Tanjing) aiškino:
„Karma kyla iš proto. Jei tavo mintys tyros, tavo karma bus gera, ir tu priartėsi prie nušvitimo. Jei tavo mintys nešvarios, karma tave laikys samsaros rate.“
Chan budistai tikėjo, kad karmos pasekmės gali pasireikšti per kelis gyvenimus, o reinkarnacija yra natūrali proceso dalis. Pavyzdžiui, žmogus, padaręs blogus darbus, gali atgimti kaip gyvūnas ar kentėti pragare, kol karma „išdegs“. - Praktinis poveikis: Budistai skatino atsakingą elgesį, meditaciją ir dorybes (pvz., dāna – dosnumą, śīla – moralę), kad sukauptų gerą karmą. Karmos idėja taip pat pateisino vienuolišką gyvenimą – vienuoliai, atsisakydami pasaulietinių troškimų, siekė nutraukti karmos ciklą ir pasiekti nirvaną.
Konfucianizmo požiūris: Harmonija per vieną gyvenimą
Konfucianizmas, dominavusi filosofija Kinijoje, atmetė reinkarnaciją ir karmos per kelis gyvenimus idėją. Konfucianistai, tokie kaip Konfucijus (551–479 m. pr. Kr.) ir Mencijus (372–289 m. pr. Kr.), akcentavo etinį gyvenimą, socialinę harmoniją (he) ir pareigą (li), kurią žmogus turi atlikti per vieną gyvenimą.
- Konfucianistinis požiūris: Konfucianistai tikėjo, kad žmogaus gyvenimas yra vienkartinis, o jo tikslas – pasiekti harmoniją su visuomene ir gamta per dorybes (ren – žmogiškumą, yi – teisingumą). Mencijus „Mencijaus užrašuose“ teigė:
„Žmogaus pareiga – gerbti protėvius, tarnauti tėvams ir auginti vaikus. Tai užtikrina dangiškąją tvarką (tianming).“
Konfucianistai „karmą“ suprato kaip tiesioginį veiksmų poveikį dabartiniame gyvenime: geri darbai atneša garbę ir klestėjimą šeimai, o blogi – gėdą ir nesėkmes. Pavyzdžiui, jei sūnus nesilaiko filialinio pamaldumo (xiao), jo šeima gali patirti nelaimių. - Protėvių garbinimas: Konfucianizme protėvių garbinimas buvo esminė praktika, užtikrinanti šeimos tęstinumą ir dvasinį ryšį su mirusiaisiais. Protėviai buvo laikomi dvasiomis, kurios globoja gyvuosius, jei šie atlieka tinkamas apeigas. Reinkarnacijos idėja kėlė grėsmę šiai tradicijai – jei žmogus atgimsta kitame kūne, kaip jis gali likti protėviu?
Ginčo esmė: Keli gyvenimai prieš vieną gyvenimą
Budizmo ir konfucianizmo ginčas dėl karmos esmės buvo gilus filosofinis ir praktinis konfliktas:
- Budistų pozicija: Chan budistai, tokie kaip Huinengas, pabrėžė, kad karma veikia per kelis gyvenimus, nes žmogaus veiksmai yra susiję su samsaros ciklu. Jie kritikavo konfucianistų protėvių garbinimą kaip prisirišimą prie pasaulietinių vertybių, trukdantį nušvitimui. Budistų vienuolis Zongmi (780–841 m.), derindamas Chan ir Huayan mokyklas, rašė:
„Protėvių garbinimas yra pagirtinas, bet jis neturi prasmės, jei žmogus nesuvokia karmos dėsnio. Tikrasis filialinis pamaldumas – tai išlaisvinti protėvius iš samsaros per gerą karmą.“ - Konfucianistų pozicija: Konfucianistai atmetė reinkarnaciją kaip svetimą idėją, kuri kenkia socialinei tvarkai. Song dinastijos (960–1279 m.) neokonfucianistas Zhu Xi (1130–1200 m.) kritikavo budizmą, teigdamas:
„Budistai sako, kad žmogus atgimsta, bet kaip gali būti tvarka, jei žmogus nežino savo kilmės? Protėvių garbinimas yra mūsų pareiga dangui (tian), o reinkarnacija tai griauna.“
Konfucianistai laikė budistų vienuolius „nefilialiniais“, nes šie atsisakydavo šeimos gyvenimo, taip nutraukdami giminės liniją – didžiausią nuodėmę pagal konfucianizmą.
Konflikto pasekmės: Kultūrinė ir religinė įtampa
Ginčas tarp budistų ir konfucianistų dėl karmos turėjo ilgalaikių pasekmių Kinijos religinei ir kultūrinei raidai:
- Budizmo adaptacija: Norėdami pritapti Kinijoje, budistai adaptavo savo mokymą. Pavyzdžiui, jie įvedė „perkėlimo nuopelnų“ (gongde) idėją – žmogus gali sukaupti gerą karmą ir „perkelti“ ją mirusiems protėviams, taip padėdamas jiems atgimti geresniame gyvenime. Ši praktika, ypač populiari per Ullambana festivalį (Vaiduoklių šventę, minimą septintąjį mėnulio mėnesį), sujungė budistinę karmą su konfucianistų protėvių garbinimu.
- Konfucianizmo atsakas: Neokonfucianistai, tokie kaip Zhu Xi, stiprino savo filosofiją, siekdami atsverti budizmo įtaką. Jie akcentavo etinį gyvenimą ir ritualus (li), teigdami, kad moralė dabartiniame gyvenime yra svarbesnė už karmos per kelius gyvenimus idėją. Song dinastijos laikais budizmas buvo kritikuojamas kaip „svetima religija“, o Ming dinastijoje (1368–1644 m.) konfucianizmas tapo dominuojančia ideologija.
- Sinkretizmas: Ilgainiui Kinijoje susiformavo sinkretizmas – budizmas, konfucianizmas ir daoizmas ėmė persipinti. Pavyzdžiui, paprasti žmonės dažnai laikėsi budistinės karmos idėjos, bet tuo pat metu garbino protėvius pagal konfucianistų tradicijas. Chan budistų vienuolynai, tokie kaip Shaolin, tapo kultūros centrais, kur budistinės idėjos buvo derinamos su konfucianistų etika.
Lietuvoje, kur dominuoja krikščionybė, karmos idėja nėra plačiai priimta, tačiau jos atitikmenį galima rasti krikščioniškoje atsakomybės už veiksmus sampratoje. Pavyzdžiui, katalikų mokyme apie purgatorių (skaistyklą) yra idėja, kad žmogaus veiksmai turi pasekmes po mirties – siela valoma, kad taptų verta dangaus. Palaimintasis Jurgis Matulaitis (1871–1927 m., minimas liepos 12 d.) pabrėžė atsakomybę už savo darbus, sakydamas: „Kiekvienas mūsų veiksmas yra sėkla, kuri duoda vaisių – arba dangui, arba kančiai.“ Nors krikščionybė atmeta reinkarnaciją, veiksmo ir pasekmės principas turi panašumų su budistine karma.
Pamąstymai: Ar galima suderinti požiūrius?
Budizmo ir konfucianizmo ginčas dėl karmos atskleidžia skirtingus požiūrius į gyvenimą ir mirtį. Budizmas pabrėžia asmeninį nušvitimą per karmos dėsnį, o konfucianizmas – socialinę atsakomybę ir šeimos tęstinumą per vieną gyvenimą. Vis dėlto Kinijos istorija rodo, kad šios idėjos gali būti derinamos – budistinis „nuopelnų perkėlimas“ leido sujungti karmos idėją su protėvių garbinimu.
Šiuolaikinis budistų mokytojas Thich Nhat Hanh siūlo platesnį karmos supratimą:
„Karma nėra bausmė ar atpildas – tai mūsų veiksmų aidas. Net jei netikite reinkarnacija, galite matyti, kaip jūsų darbai veikia kitus šią akimirką.“
Toks požiūris galėtų būti arčiau konfucianistų, pabrėžiančių dabartinio gyvenimo svarbą.