Karalius Dovydas, jau įsitvirtinęs kaip Izraelio valdovas, vieną vakarą vaikščiojo ant savo rūmų stogo. Iš ten jis pamatė maudantis gražią moterį vardu Batšeba. Ji buvo kariškio Urijos žmona. Dovydas susižavėjo jos grožiu ir pasiuntė tarnus ją atvesti.
„Jis pasiuntė pasiuntinius ir ją atsivedė. Ji atėjo pas jį, ir jis sugulė su ja.“ (2 Samuelio 11,4)
Tai nebuvo meilės istorija dviejų lygiaverčių žmonių pagrindu. Tai buvo valdovo troškimas ir moters paėmimas – Batšeba neturėjo galios atsisakyti.
Batšeba pastojo. Dovydas, norėdamas nuslėpti, kad vaikas yra jo, parsigabeno Uriją iš karo ir liepė jam grįžti namo, tikėdamasis, kad vyras miegos su žmona, ir nėštumas atrodys natūralus. Tačiau Urija atsisakė ilsėtis namie, kai jo bendražygiai tebebuvo mūšio lauke.
Dovydas, supratęs, kad planas žlugo, pasiuntė Uriją atgal į mūšį su slaptu įsakymu vadui Joabui: pastatyti Uriją į pavojingiausią vietą ir atsitraukti, kad jis žūtų. Taip ir įvyko.
„Tada Dovydas pasiuntė žinią Joabui: ‘Pastatyk Uriją į patį kovos priekį ir pasitraukite nuo jo, kad jis būtų užmuštas’.“ (2 Samuelio 11,15)
Dovydas paėmė Batšebą į savo rūmus ir ji tapo jo žmona. Tačiau Viešpats matė jo poelgį. Pranašas Natanas atėjo pas Dovydą ir papasakojo palyginimą apie turtingą vyrą, kuris pagrobė vargšo žmogaus vienintelę avelę, nors pats turėjo daugybę.
Kai Dovydas pasipiktino tuo neteisybės veiksmu, Natanas tiesiai pasakė:
„Tu esi tas žmogus!“ (2 Samuelio 12,7)
Dovydas pripažino savo nuodėmę:
„Aš nusidėjau Viešpačiui.“ (2 Samuelio 12,13)
Nors Viešpats atleido jam mirtiną bausmę, tačiau pasekmės buvo skaudžios. Batšebos ir Dovydo pirmasis vaikas mirė. Vėliau jie susilaukė sūnaus Saliamono, kuris tapo garsiausiu Izraelio karaliumi.
Ši istorija parodo ne meilę, o valdžios nelygybę ir aistrą. Dovydas pasielgė kaip karalius, kuris gali pasiimti, ką trokšta, o Batšeba neturėjo pasirinkimo. Tai buvo piktnaudžiavimas valdžia, lydimas seksualinio išnaudojimo. Tik vėliau, kai Dovydas atgailavo, jų santykiai įgavo kitokią formą.
Ši Biblijos istorija nėra romantiška. Ji skirta parodyti, kaip net Dievo išrinktas žmogus gali suklysti, bet taip pat gali pripažinti kaltę ir keistis.
Kaip rašoma Psalmėje, kurią, manoma, sukūrė pats Dovydas po šio įvykio:
„Sutverk man tyra širdį, Dieve, ir atnaujink mano dvasioje teisumą.“ (Psalmė 51,12)